Autistukai-14

Sveikute Vega2, na mums dave lengva negalia , nors turejo priklausyt vidutine, nes kai jam buvo 3,5 metu pas ji supratimas buvo kai pas 2 metu vaika, kalba sieke tik 1,5 metu,girdimasis- regimasis demesys irgi panasiai.Bet valstybe labai taupo ir nieko jau nepadarysi.
O darzelyje su juo problemu kazkaip jau beveik nera.Valgo, apsirengia, i toleta nueina jis pats.Su vaikais irgi normaliai bendrauna, netgi neseniai pareiske, kad nori eit su vaikais zaist, isteriju nebuna, paliepimus visus vykdo. Na bent jau aukletojos nesiskundzia. Jam tik sunkiausiai yra organizuotis laisva laika, bet jai jam duodi su kuo uzsiimti tai jis ir zais.O namuose jau jis nebuna ramus , grizus jau ir priestaraut pradeda, ir pazyzia, ir nesamones daro visokias. Vienu zodziu bando atsigroti ant musu. Bet palyginus kas buvo pries metus ir dabar tai as jau skustis negaliu
Del darzelio tai pas mus vedeja tokia labai visazine .Mes kai pima kart pasakem maziaus diagnoze tai ji mums isvis pasiule vaika ikisti kur nors i psihciatrine istaiga kad niekam nepakenktu, o dabar jau pareiske kad jis labai gerai elgiasi ir nekelia niekam jokiu rupesciu.Bet jei vaikas neklykia ant viso darzelio tai juk nereiskia kad jis sveikas. .

Laba diena

Senokai buvau pas jus užsukusi Rokui greitai 3 metukai, tai mes daržely problemų turime su bendravimu. Žaidžia ne su vaikais, bet užsiima savo veikla tarp vaikų.

kija, toks klausimukas kilo: ar jūsų vaikutis visada buvo labai bendraujantis ar per laiką tas noras bendrauti su vaikais pasireiškė? Mes kai pernai lankėm lopšely, tai link vaikų net neidavo, o grynai vienas su savim bendravo, šiemet jau vaikų būry.

Buvau visai dingusi iš jūsų plepesiukų, nes galutinai buvo užvaldžiusi depresija, tai momentais lengviau, momentais sunkiau. Guodžia skyriaus vedėjos iš VRC pasakyti žodžiai: "Kai labai norite stebuklų iš vaiko, prisiminkite koks Rokas buvo prieš metus". Tai suteikia kuriam laikui stiprybės, nes per metus, mes pasiekėm labai daug. Iš neatsiliepimo šaukiant vardu iki šios dienos, rezultatas tikrai stulbinantis. Tik vistiek būna daug dienų, kai mąstau kažin ar vis dar normaliu režimu mano smegeninė dirba?

Ir dar: labai prašau mamyčių, parašyti apie savo vyresnius vaikučius autistukus, koks jų progresas nuo pat kai sužinojot diagnozę iki dabar?

Deilina,
abejones, nerimas- tai musu palydovas, deja.. tiesiog ilgainiui ismoksti su tuo gyventi. tai sekina, bet labai padeda rysys su kitais. zmogui labai svarbu nesijaust vienisam savo bedoj.
o kas liecia progresa, tai taip, jis yra. dazniausiai jis pasireiskia suoliais. bet vel gi, vaikuciai skirtingi ir tie suoliai, kartais yra tik mazi zingsneliai.
sia diagnoze as nujauciau gerokai pries pirma gimtadieni, o dabar po 5 metu, galiu dziaugtis, kad vaikas raso ir skaito, aisku dar tik pradzia, bet vos pries puse metu to negalejau net isivaizduot. Bet is kitos puses... tai nepadare jo NT (kaip juos vadina F) vaiku. jis buvo ir yra kitoks .

Na pries 2 metus mes i vaikus demesio visai nekreipem, pro juos praeidavo kaip pro siena, i varda neatsilepdavo, nieko nesuprato visiskai, o jau isterijos buvo kad baisu net prisiminti, visiskai nieko nekalbejom.Aisku darzeli jis zaidzia su vaikais, bet namuose kai pas broli ateina draugai jis kazkaip baisiai prie ju nesiverzia, bet buna kad pats prieina ir zaisti nori.
Anksciau jis nesuprato kas yra mama, o dabar prieina ir sako myliu mama, pradejo i akis ziureti, tiesiog vaikas bunda po biski kaip is miego.Pamate zmones, daiktus, pradejo stebet kas vyksta aplink ji.Aisku viskas vyksta labai is leto, bet uztai i prieki. .
O depresija mes cia tikriausiai visos persergam.Tik as neleidau jai ilgai uzsibuti, nes kai suzinojau diagnoze iskarto emiausi pritaikyt namus pagal jo poreikius, darytis ivairias uzduotis jam ugdyt, visas mano laisvalaikis buvo galvojimas kaip padaryti kad jis ismoktu viena ar kita dalyka .Ir tik dabar kai jis bunda pradedu ir as busti , ir kartu su juo atrandu pasauli is naujo.

Ačiū labai pasisakiusioms Tikrai labai buvo svarbu paskaityti, kaip kam sekėsi tobulėjant, žengti žingsnelius į priekį. Reiškia nėra taip viskas beviltiška, tik reikia daug darbo, kad pabustų vaikas iš to miego... Nors šiandien labai lūžinėju... Migdžiau jį pietų, žiūrėjau į tas meilės mamai perpildytas jo akis, užsimerkiau, o skruostais riedėjo ašaros... Po tų išsiverkimų, kuriam laikui palengvėja, bet trumpam.

Kai Rokučiui buvo šiek tiek virš metukų, nereagavo į vardą, nereagavo į kitus, jokio kontakto su svetimais ir pan. O dabar mūsų pagrindiniai nauji žodeliai: "šeši" (aiškiai ištaria), mpa (pupa), mamas (namas), tetis, mama, du, kas čia? (visai nesenai pradėjo sakyti). Aišku išliko visi tie a-a-a-a balso kaitaliojimai (kai liūdna, kai negerai kažkas). Neagresyvus, sakyčiau priešingai nemoka apsiginti. Labai meilus, glosto mane, apsikabina. Kaip ir visi turim gerųjų ir blogųjų savybių.
Papildyta:


Labai atsiprašau kosemalose, bet truputį nesupratau minties, kuria prasme yra kitoks? Ar ta, kad kaip skyriaus vedėja Vilniuje sakė, kad jie visam gyvenimui kitaip mąsto, yra kitokie žmonės net užaugę ar kita mintis čia buvo?

Skaito jau ir rašo? O kiek metukų jūsų vaikučiui?

Gražios mintys

Labai seniai buvo vaikas, pasiruošęs gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Kaip aš gyvensiu žemėje būdamas toks mažas ir bejėgis?
Dievas atsakė:
- Iš daugelio angelų, aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.
- Bet pasakykite man, čia Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.
- Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.
- Ir kaip aš sugebėsiu suprasti ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?
- Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos kada nors esi girdėjęs ir su kantrybe bei rūpesčiu, mokys tave kaip kalbėti.
- O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?
- Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.
- Aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas apsaugos mane?
- Tavo angelas gins tave, net jei reikės rizikuoti savo gyvybe.
- Bet aš liūdėsiu, nes daugiau nematysiu Jūsų.
- Tavo angelas visada kalbės su tavimi apie mane ir mokys kaip grįžti pas mane, nepaisant to, aš visada būsiu šalia jūsų.
Tuo metu Danguje buvo daug ramybės, bet jau buvo galima išgirsti balsus iš žemės, ir vaikas paskubomis tyliai paklausė:
- O Dieve, jei aš jau iškeliauju, prašau pasakyk man mano angelo vardą.
- Tavo angelo vardas neturi jokios reikšmės, tu kviesite savo angelą žodžiu: Mama.

Na, dabar aš jau irgi matau, kad reiktų mums ten nuvažiuoti. Pirmadienį gulamės į KMUK EEG daryti, gal ir į kokią eilę MG įsirašysim, o paskui reiks registruotis į VRC. Jau ir pernai buvau pasiryžusi registruotis, bet atėjo ta nesąmonė kiaulių gripas, o paskui dar išvažiavau - tai taip ir likom neužsiregistravę.



Maniškis lygiai toks pat tiek darželyje, tiek namie.



Auklėtos sako, kad jis moka žaisti vienas (matyt, kiti nemoka ). Tai lyg čia pagal jas - labai gerai Žaidžia jis tarp vaikų. Labai tiksliai pasakyta. Kontaktas su vaikais - kai kuom nors nepasidalina. Šiaip mėgdžioja kitų elgesį. Bet dažniausiai - blogą. Kokį nors išdykavimą.
Maniškis nuo mažens vaikų nesibaido. Jam pvz. smagu lakstyti su jais žaidimų aikštelėje. Tačiau prasideda visi nebendrumai - kai nemoka žaislais dalintis. tada gali būti pykčiai iki isterijų, žodį "palauk" gal kažkiek tik dabar jau pradeda suprasti. Bet dažniausiai - jei jau užsigeidžia ko - tai turi būti pagal jį.
Na, su 3 savo pusbroliais gražiai žaidžia futbolą. Džiugu, kad kaip savo jie neatstumia. Galbūt dėl to jam smagu su jais būti. Svetimi, pastebėjau, pvz. kieme atstumia - nes jis nekalba, kalba savo kalba ir dar žaislais nesidalina. Į namus jei ateina koks vaikas svečias lyg ir neblogai sutariai. Žinoma, pradžioje būna "drakos" dėl žaislų, nes svečiui jis jų nenori duoti. Paskui lyg apsidaužo, apsipyksta ir pradeda gražiai žaisti. Bet vis tiek - kiekvienas po viena. Trukdo vis dėlto tas kalbos nebuvimas.




O Deilina... Turbūt ne vienai tai yra tekę tą patį patirti. Ne išimtis ir aš
Nuotaikos svyruoja labai bangom. Kartais būnu optimizmo pilna, o kartais - atrodo kojos linksta
Pamenu ir aš, kai nenorėjau nieko net rašyti šiame forume, net skaityti...
Na, o dabar kažkaip lyg ir lengviau, kai galiu paskaityti ir dar apsidalinti savais rūpestėliais.

Ice, ačiū už atsakymus Kai pagalvoju, net nesinori baisiai liūdnas mintis čia į eterį nešti, bet kažkiek lengviau kai pasikalbam visos, pasidalinam džiaugsmais ir vargais

Skambinausi Rokučio spec. pedagogei, kuri ateina pas mus į namus, tai papasakojau, kokia mūsų pažanga šiai dienai, pasidžiaugė, sakė jam tik 3 metukai, daug visko mokat, viskas eina į priekį, tai šiek tiek nuotaikėlė pasitaisė Ir dar, mes sysiukus darom į kelnytes, tai išmoko nesisioti po 4-5 val, tai liepė dažniau girdyti. Ot, užsispyręs, geriau visai nesisios, negu sės ant puodo.

mes dalyvaujam tam tyrime
Papildyta:

pradėjo kalbėti(jai balbatavimą sava kalba galima vadinti kalba) 3 metukų, vėliau sparčiai isibėgėjo ir apie 4 - 4,5 jau kalbėjo normaliai, beveik taip pačiai kaip ir dabar, į klausimą "kaip tavo vardas" atsakė būdamas 6m, "kiek tau metų" - 8m, Dabar jam 11m, prastai, bet skaito, prastai, bet rašo, prastai, bet skaičiuoja. Mokslų daktaras tikrai nebus, bet pagrindus tikrai žinos.
Papildyta:

Labai gražu, o gal tau stiprybės suteiks šitie žodžiai:


Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale:
— Armstrongas, Betas, sūnus. Globėjas – šv. Matas.
— Meidžor, Filomena, duktė. Globėja – šv. Cecilija.
— Rudolfas ir Karlas, dvyniai. Globėjas… tebus šv.Gerardas. Jis pripratęs prie nelabai religingų.
Galiausiai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
— Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
— Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.
— Teisingai, – šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
— Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.
— Nenoriu, kad būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
— Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas ir vėl šypsosi.
— Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris – tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.
Angelas lieka be žado.
— Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linkteli galvą:
— Jei ji nesugebėtų nei minutės atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti.
Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti žingsnį – įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars „mama“, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.
Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas – ir išmokysiu ją virš viso šito pakilti. Ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų prie mano šono.
— O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.
Dievas šypsosi:
— Pakaks ir veidrodžio.

Labai gili mintis ir be galo prasmingi žodžiai...