Tad pradedu nuo mūsų. Sūnui penki metukai. Pradėjo kalbėti, manau, kad normaliai, dviejų metukų jau susikalbėdavome, aišku, būdavo naudojama daugiau jo "žodyno " žodžių, bet suprasdavome , ne tik tėvai , bet ir aplinkiniai. Nuo trijų metuku pradėjome lankyti darželį, vis dažniau kildavo abejonių ar ne per daug mano vaikas švepluoja, pradėjau prašyti, kad darželyje patikrintų logopedė. Tačiau auklėtoja patikino, kad logopedė dabar jau dirba pilnu krūviu ir teks laukti. Dar žinoma patikino, kad "iki mokyklos visus ištaisome". Beja siuntimo iš vaiko gydytojos taip pat negavome, nes anot jos yra darželyje logopedas, todel mes turime lankytis pas jį. Tad pagaliau keturių metukų mes sulaukėme didžiosios dienos, kada mus pagaliau patikrino!!!!
Ir pasakė taip jusų vaikas netaria kai kurių garsų 
bet juk tą aš ir pati puikiai žinau, tai darykime ką nors, tada sulaukiu atsakymo, kad reikia registruotis komisijai į pedagoginę psichologinę tarnybą. Vėl praeina šiek tiek laiko, pagalaiu po metų ir šešių mėnsių, kada prasidėjo istorijos dėl logopedo pražia, mes papuolėme į komisiją. Pabendravo su mumis tikrai šauni logopedė, atrodė tam ir sutverta - darbui su vaikais. Ir išvada- fonologinis kalbos sutrikimas- vidutinė pseudobulbarinė dizartrija. Pagaliau vaikas gali pradėti lankyti logopedą. Tačiau pasitaikydavo savaičių, kuriomis, kažkodėl nepasiimdavo logopedė vaikučio, kadangi jau domėjausi šiuo sutrikimu suvokiau, kad nebėra laiko vaidinti darbą, suvokiau, kad reikia dirbti, tad griežtai reikalavau iš šeimos gydytojos, kad duotų siuntimą pas logopedą poliklinikoje, šiaip ne taip gavau, aišku ant siuntimo buvo parašyta "tėvai nepatenkinti darželio logopedo darbu", nors tikrai mes jai to nesakėme, tiesiog pasakiau, jog artėja vasaros atostogos, o mes norime ir jų metu dirbti. Tad toks sunkus mūsų kelias buvo iki dabartinės logopedės. Kuriai papasakojau visą šią istoriją, ji sakė, kad jau ne iš pirmų tėvų girdi, kad sunku gauti siuntimą iš gydytojų, kurie dirba ne poliklinikose, o centriukuose, mes taip pat lankomės centriuke...bet čia jau atskira tema. Tiesiog norejau pasakyti, kad tikrai neieškau kaltų šioje mūsųistorijoje, o tiesiog noriu padėti apsispresti tėveliams, kurie gal būt kaip mes prašo pagalbos, prašyti galima vieną kartą, na gal dar antrą, o po tau jau reikia reikalauti. Nes niekas kitas nepastovės už mūsų vaikutį, kaip tik mes, tėvai. O dėl logopedinių pratybų, tai mes lankomės kas savaitę, gydytoja jam padaro veiduko ir burnytės masažiukus, po to mokosi žaisdami, gauname užduotėlių namuose, kurias atliekame, taip pat kasdieninis mūsų palydovas mankstelės, kurias ne visada noriai atlieka sūnus, tačiau stengiamės. Logopedė sako jog tikrai žengiame i priekį. Beja tikiu, tuo, kadangi ir aplinkiniai pastebi, jog aiškiau sūnus kalba.
Tad kovą dizartijai skelbiame pradėtą
