QUOTE(Nika89 @ 2010 09 29, 07:33)
Guli pas Bela namie lovoj

daugiau nepamenu
nini iš cia
-
Jei aš paprašyčiau tavęs vieno dalyko, ar manimi pasitikėtum? - Paklausė Edvardas, aštriai savo
švelniu balsu.Mes buvome beveik mokykloje. Edvardas buvo atsipalaidavęs ir juokavo tik prieš akimirką, ir
staiga jis stipriai suspaudė vairą, jo krumpliai įsitempė stengdamasi nesutraškėti.
Stebėjau jo sunerimusią išraišką jo akys buvo kažkur toli, lyg klausytųsi balsų tolumoje.
Mano pulsas padažnėjo kaip atsakas jo stresui. Bet atsakiau atsargiai.
- Tai priklauso ko.Mes sustojome mokyklos mašinų aikštelėje.
- Bijojau, kad tu tai pasakysi.
- Ką nori, kad padaryčiau, Edvardai?- Noriu, kad liktum mašinoje. Jis pastatė automobilį į įprastą vietą ir užgesino variklį. Aš
noriu, kad tu palauktum, kol aš grįšiu tavęs.
atsiprasau už tragiška citatą, čia iš pimųjų PDF'ų
Papildyta:
šita iš kur?
Ausyse tvinksėjo. Užsidėjau ranką ant širdies. Ji pasiutusiai
dundėjo po mano delnu.
- Kaip manai, ar kada nors tai pasikeis? - paklausiau daugiausia
savęs. - Ar mano širdis kada nors liausis bandžiusi iššokti iš krūtinės
kaskart, kai prisilieti?
- Labai tikiuosi, kad ne, - kiek išdidžiai tarė jis.