sveikos, atėjau užsikrėtusi Paasillina bacila ir aš
Arto Paasillina Kaukiantis malūnininkas
Perskaičius gerokai po vidurnakčio, užvertus paskutinį psl., dar kurį laiką negalėjau užmigti, ilgai galvojau, nes sukėlė daug jausmų, minčių apie žmones gyvenančius tarp mūsų, kurie yra kitokie, kurie netelpa į visuomenės nustatytas normas. Apie vieną iš tokių ir rašoma šiame romane.Rašytojas pašiepia savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę.
Šiame romane būtent ir rašoma, apie keistuolį, pamišėlį, malūnininką Gunarą Hutineną, kuris pasak jo paties mažumėlę pamišęs,mat kartais užeina noras staugti naktimis, pamėgdžioti paukščius. Mažai pasaulio mačiusiai kaimelio bendruomenei, tas nepriimtina, jie pradeda skūstis, priekaištauti Hunarui, tuo sukeldami ir priversdami jį imtis, nenuspėjamų, desperastikų veiksmų, kartais jis patenka į sau nepalankias situacijas net visai netyčia.Taip jis užsitraukia daugumos norą jį išvežti į psichiatrijos ligoninę, nors jis geba puikiai darbuotis ir tvarkytis, nežiūrint to staugimo jis supranta, samprotauja
jeigu jam krūtinėje būtų iškilęs skausmingas pūlinys, visi būtų davę jam ramybę, gailėjęsi, pagelbėje, leidę sirgti tarp žmonių.Bet kadangi jo protas kitoks nei visų, jis liko nepripažintas ir išguitas lauk iš žmonių gyvenimo.Vis tik jis mieliau pasirinks vienatvę, nei grotuotą psichiatrijos ligoninės palatą su slogiais ir apatiškais nelaimėliais.Taigi prasideda savotiškos gaudynės, keliančios jaudulį
Mane Kaukiantis malūnininkas iškart patraukė savo: paprastu, lengvu stiliumi, ironišku humoru, komiškais vaizdeliais, kartu su intriga ,trilerio elementais, gyvenimu pelkynėj, nes priminė Voldeną, tik į Voldeną žmogus pasitraukė savanoriškai, o čia persekiojamas, priverstas bėgti, nuo žmonių slapstytis, bandyti kurtis ir išgyventi, pramisti primytyviomis bei minimaliomis priemonėmis. Romano netikėti siužetiniai vingiai į pabaigą, tokie netikėti, taip pribloškia ir dar tas magiškojo realizmo gabaliukas, kuris palieka,ar bent jau man paliko klausimą kas vis tik atsitiko?
Pirmakart skaičiau apie pamišėlį ( kaip personažą malūnininką Hunarą) kaip neurasteniką, ir taip nuoširdžiai gailėjausi jo kaip veikėjo, kuris vertė žavėtis jo nenuilstamu darbu, bandant prikelti seną malūną, kartu juo kaip labai nusimanančiu ne tik apie savo amatą, bet pačiu malūno mechanizmu, (toks jausmas, kad autorius specialai studijavo malūno konstrukciją)Hunaro nagingumu, t.p. kovojant su pasitaikančiomis net beviltiškomis situacijomis.Taip pat piktintis kai kuriais jo išpuoliais, smerkti jį.Tai romanas iššaukiantis plačią paletę jausmų.
Labai patiko pirmoji pažintis su Arto Paasilinna Kaukiančiu malūnininku. Jame radau ir komiškumo, humoro, įpintų istoriniu aplinkybių,truputi meilės, truputi magiškojo realizmo.Vertinu, kaip LL.
beveik įsimylėjau 
tik Julios Roberts dėl to, dar labiau nemėgstu 
Kaip tau "Erškėčių dvaras" skaitosi? Prašom nepamiršti atsiliepimo 
letai, leidziant skaitytojui viska apgalvoti ir paspelioti. Patinka 
Visos arba neskaito, arba kitaip kultūrinasi, skaipinasi 
