S.Rushdie "Klounas Šalimaras" buvo antrasis mano susitikimas su Rushdie - prieš tai "Šėtoniškas eiles" skaičiau. Užburiančiai papasakota liūdna, skaudi istorija. Ne tik apie meilę tarp dviejų žmonių, skaudžias tragiškų likimo vingių pasekmes, neišsipildžiusių troškimų šukėmis pažirusias, bet ir žmonių likimus, kuriems be gailesčio kerpa sparnus sudėtingos situacijos besiklostančios "karštuose" planetos kraštuose.
Nors šiaip pliurpiančių žmonių nemėgstu, bet čia gi kitos dimensijos
o ir Rushdie daugiažodiškumas taip skaniai užburia, užliūliuoja, kad tesiog nelieka nieko, kaip tik leistis nunešamam to kalbėjimo. Skaitysiu Rushdie dar.
Rushdie taip atgaivino dūšią, kad norėjau dar magiškojo realizmo. G.G. Markeso "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes" - istorija apie labai jau pagyvenusį (90-mtmetį
) vyriškį, kuris nusprendžia savo jubiliejui pasidovanoti nekaltą mergaitę ir kas iš to išaugo.. Žodis išėjo čia netinka , nes iš pradžių kiek atvėsinęs (o, čia gi Markesas, tai jau dabar bus kaifo dozė nuo gero skaitinio) mano entuziazmą (nagi čia dabar 
, negi pasakojimas bus apie kažkokį seną diedą, kuris iš to nupezėjimo, dovanokit, nebežino, kaip išsidirbinėt..) galų gale įtraukia į pasakojimą apie žmogiškąją vienatvę ir meilės sau ir kitam troškimą. Na, ir apie G.G.M. "Meilę ir kitus demonus" nepasakysiu tikriausiai nieko naujo, ko nėra jau mūsų pasisakymuose knygių puslapyje. Meilės, kurios neturėjo būti, istorija, viduramžiški prietarai.. Ir aišku, Markesiškas stilius. Didelis riebus pliusas.
Dabar "Patriarcho rudens" eilė - kitoks, gal kiek sunkesnis, bet irgi labai labai..
