Knygų skaitytojų klubas, 70 tema

labai dekinga lieku skoloj

Sveikos senokai matytos Truputuką buvau apleidusi "atsiskaitymus", bet kadangi namų darbai padaryti, tai štai kas įvyko/perskaityta per pastarąjį mėnesį :

Jodi Picoult ‘Trapumas’. Per daug "trapumo", per daug medicinos. Tuo atžvilgiu knyga nepatiko, paliko gan slogų įspūdį. Absoliutus “Mano sesers globėjas” klonas, jei kam teko ją skaityti, tai supras. Net gi siužeto linija ir veikėjai kone identiški: kovojanti motina, byla, susiskaldę šeimos nariai su savomis problemomis, advokatai ir viskas koncentruota iki bylos nagrinėjimo. Vargino medicininė tema. Jos tiek daug, nepamenu kiek daug to buvo ankstesnėje istorijoje, bet šioje knygoje nuolatinis buvimas/priminimas/smulkmenos detalės vargino. Su mintim “tas jau buvo, na kiek gi galima apie tą patį per tą patį”. Tad jei susidomėsite, nusiteikite tam, kad teks gromuluoti ir “kankintis”. O gal jums ir nebus tai kančia.

Kita vertus, kaip dar vienas laisvalaikio skaitinys, tebūnie ir šiek tiek banalus, kažkur perspaustas padaugintas emocijomis, visai geras. Kai norisi paskaityti apie šeimos dramą, kaip vienas sprendimas gali sukelti kortų namelio griūtį: santykių atšalimas, pasipriešinimas, skyrybų grėsmė, visuomenės pasmerkimas, paauglio maištas ir kt. problemas. Šią knygą reikėtų perskaityti toms, kurios ruošiasi vėlyvai motinystei, kokios tokio pasirinkimo galimos pasekmės. Tai tuo pačiu neblogas patarimų vadovėlis. Ir dar geresnis toms šeimoms, kurios vis tik susidūrė su trapių kaulų liga. Kaip su šia liga gyvenąsi JAV.

Dar ši knyga gera tuo, kad labai aiškiai, suprantamai ir ciniškai aprašyta prabangiai iškrypusi Amerikos medicinos sistema, draudimai. Ką reiškia pinigai ir kas tau gresia, jei jų neturi. JAV be pinigų esi nulis, pasmerktas. Ir kaip dėl jų tenka pakovoti, pamynus žmogiškąsias vertybes, arba jas iškėlus aukščiau visuomenės dogmų. Pinigai valdo, neįgalus žmogus (jo šeima) tampa sistemos įkaitu.

Harry Mulisch ‘Zygfridas. Juodoji idilė’. Tarsi sapnuotum slogų ir baisų sapną, tačiau neabejotinai ryškų ir spalvingą. Nedidelės apimties knyga duoda pažeria, pakankamai gyva ir palieka įspūdį. Čia ir tarptautinį pripažinimą pelnęs rašytojas, ieškantis dar vienos įkvėpimo mūzos. Kuria tampa… Hitleris. Apie jį “sukasi planetos”. Rašytojas užvaldytas minties parašyti tokį veikalą - neatrastą paslaptį, o gal sukurti paslaptį ir pritempti prie realybės, kad likimo pametėtai ir netikėtai atradus informacinį lobį, patiria didžiulį gyvenimo sukrėtimą. Čia ir Adolfas Hitleris ir jo (slapta) mylimoji Eva Braun, pora, kuri slėpė didžiąją paslaptį. Sūnų Zygfridą. Sigutį.

Graži knyga. Juodas tas grožis, nes atskleidžia vidinę Hitlerio komandos ir jo asmeninio gyvenimo virtuvę. Kaip gyveno, kaip ilsėjosi, kas tai per žmonės. Noriu pacituoti vieną epizodą, kur aprašomas kitoks Hitleris, kurio galbūt nepažinojome iš istorijos vadovėlių kažkelintai klasei:

“Gyvenimas ant kalno, tęsė kalbą Falkas, panėšėjo į savos rūšies merdėjimą, ypač kai ten gyveno šefas. Kaip tikras bohemos atstovas, o toks visada liko, Hitleris keldavosi vėlai, ir jį žadinti būdavo galima ne anksčiau kaip vienuoliktą. Vėliau, per karą, tai kainavo tūkstančių jo kareivių gyvybes. Jeigu aštuntą ryto būdavo gaunamas pranešimas, kad Rytų fronte įvyko prasilaužimas ir reikia skubiai nuspręsti, ar pulkams atsitraukti, ar vykdyti atsakomąjį puolimą, niekas nedrįsdavo šefo žadinti, netgi feldmaršalas Keitelis. Fiureris miega! Generolai Rusijoje nežino, ką daryti, bet Fiureris miega ir jo negalima žadinti.”

O kur dar A. Hitlerio pomėgiai operetėms, eilėms, citatoms, bohemiškoms vakaronėms. “Zygfridas” - verta dėmesio knyga.

Gustave Flaubert ‘Ponia Bovari’. Žodžio grožis, to grožio tiek daug, kad neveltui šis romanas laikomas literatūros šedevru. Išpuoselėta, iščiustyta. Išglostytas veik kiekvienas sakinys, kvarbatkėlės. Tačiau tuo pačiu tai pakankamai banali ir nuobodi knyga apie nuobodžių žmonių gyvenimą mažam provincijos miestelyje. Siužetas sukasi apie neišsipildžiusių lūkesčių moterį, ponią Bovari, kuri savo laimei ar nelaimei paskubėjo ištekėti už nuobodaus, vietomis netašyto, bet bekraščiai mylinčio ją vyro - gydytojo. Per geras jis buvo, per daug teigiamas. O merginai ne to reikėjo, reikėjo kažko tokio šelmiško, aistringo, intrigos. Gyvendama beprobleminį rutininį nuobodų gyvenimą, ji iš to nuobodulio susikūrė sau problemų. O kur dar prigimtis. Ši permuša viską, glostyk ir šildyk kiek nori, tą vilką, bet ans vis tiek į mišką žiūri. Taip ir ši ponia. Troško kito, betko, net gi iliuzijas puoselėjo, aistras žaibavo, bet kas iš to.

Uždraustas vaisius visuomet saldus. Bet tas saldumas turi savybę su laiku apkarsti. Galop tas kartumas permuša viską. Skaitydama kažkur užčiuopiau sarkazmą, lyg pats rašytojas šaipytųsi iš aistrų svaigulio apimtos moteriškės. Jau tiek ten perspausta, kad.. Ir šiaip “susigyvendama” su knygos herojais pajaučiau akivaizdžią antipatiją poniai Bovari. Ji ir kvaila, ir buka, ir stokojanti motinystės jausmo, ir šiaip ji kažkokia nemiela. Tas poreikis, kuris ją visą valdo, atrodo toks primityvus. Norėčiau parašyti trumpai ir aiškiai, bet jaučiu, kad suteršiu šį įrašą ir neskaniai atrodys, bet vaizdžiai tariant: moteriškei trūks plyš prireikė kito (lytinio organo), ir tos paslapties sukuriamos adrenalino pripildytos atmosferos. Apie tai, kas su tuo susiję, sukasi planetos. Klasiką reikia įveikti, kad žinotum, apie ką eina kalba, kai sakoma “Madame Bovary”.

Aleksandra Marinina ‘Tas, kuris žino. Pavojingi klausimai’. Tai dar viena netipinė A. Marininos knyga, kur dominuoja ne detektyvas, o romanas apie žmones, jų gyvenimą ir likimus. Detekyvo tik užuomina ir matyt “aktyviau pasireikš” antroje romano dalyje. Labai gera knyga, pramuš nostalgija aniems tarybiniams laikams ir sukirbins tuos, kas išgyveno TSRS sistemą, jos griūtį, M. Gorbačiovą, “perestroikę”.

Tatjana Ustinova ‘Vienu atsikvėpimu’. Moteriško stiliaus romanas su detektyvo prieskoniu. “Moteris”, juk autorė kaip tik tokia, labai jaučiama, daug moteriškų niuansų. Tai ir įdomūs veikėjų portretai, romantikos jūra, elitinio gyvenimo užkulisiai. Tai ir dominuojantys žmogiškieji santykiai bei ’trikampiai’, intrigos ir peripetijos. Menamos ir narpliojamos mįslės. Kažkur per daug ištempta, kažkur “pripūsta”, bet nieko, visai neblogai skaitosi.
Papildyta:

Norėjau priglausti trečią Toros trilogijos knygą. Bet tiesiog ranka nekyla už tokią plonytę arti 30 litų mokėti Lauksiu akcijų ir išpardavimų. Leidėjai labai jau aukštai iškėlė grobuonišką kainų kartelę. Kainos pastaruoju metu vis "tragiškėja".

ir as labai labai noreciau....

o kurame cia knygyne?

ir v ienas ir kitas vieni is nedaugeliu, nuo kuriu alpstu

Ka tik pabaigiau puikia knyga, tai skubu rekomenduoti

JM.Coetzee "Summertime" (Vasaros laikas) - daugialype knyga, fikciniai Coetzee memuarai, arba anti-autobiografija. Skaitosi apgaulingai lengvai, o ideju, minciu ten sluoksniai sluoksneliai. Formatas irgi idomus, keistas. Rasoma apie biografijos rasytoja, kuris renka medziaga apie jau mirusi Pietu Afrikos rasytoja JM. Coetzee ir ima interviu is ivairiu ji pazinojusiu zmoniu, daugiausia moteru. Dar daugiau minciu sukyla suzinojus truputi daugiau apie realuji Coetzee, kuris dazniausiai neatvyksta pasiimti literaturiniu apdovanojimu, o jei yra paprasytas pasakyti kalba ar duoti paskaita garsioje paskaitu temoje, ateina ir paskaito knyga.
Namuose kazkur supakuota slepiasi jo knyga "Disgrace", bet kada as ja dabar atrasiu, o taip norisi

Siuo metu skaitau ir megaujuosi Jerome K. Jerome "Three Men in the Boat" (jau neatsimenu, kaip lietuviskai isversta, "Tryse valtimi"?). Iki siol nebuvau skaiciusi, tai su malonumu lipdau spraga. Beje, BBC buvo paleidusi 3 komikus plaukti tokiu senoviniu laiveliu ir tuo paciu marsrutu, kaip knygoje, programa taip paciai vadinosi, irgi rekomenduoju anglofilams, atrodo, jau yra DVD.
Papildyta:


Ju daug, kaip JURZOLE rase

Pgl istorijos chronologija (knygu parasymo chronologija kita, todel sudejau leidimo metus):

1988 Prelude to Foundation
1993 Forward the Foundation

1951 Foundation
1952 Foundation and Empire
1953 Second Foundation
1982 Foundation's Edge
1986 Foundation and Earth

Ir dar yra 2 ar 3 knygos kitu rasytoju parasytos, tesiant ta pacia istorija.

Ačiū

Aciu uz atsiliepima! Man siuo metu kaip tik sio rasytojo “periodas”, taigi atsiliepimas labai laiku… Ir labai smagu, kad ir Lietuvos leidejai pagaliau susidomejo Mulisch'o kuryba – seniai laikas buvo! Gal kiek keista tik, kad pirmai pazinciai su siuo talentingu olandu rasytoju pasirinkta butent si knyga, o ne kuris nors zinomesnis jo kurinys… O gal klystu, gal jau yra isversta lietuviskai ir daugiau Mulisch'o knygu?

Na o dabar mano ataskaita apie perskaitytas/skaitomas knygas...

Kazuo Ishiguro "An Artist of the Floating World" (Художник зыбкого мира). Tai pasakojimas apie pagyvenusi japonu dailininka, pokario metais apmastanti savo kurybini kelia ir tame kelyje priimtus sprendimus, nulemusius ne tik jo, kaip individo ir menininko, likima, bet galbut ir turejusius kazkiek itakos Japonijos visuomenes gyvenimui ir nuotaikoms pries kara ir karo metu. Neskubrus romano veiksmas rutuliojasi pralaimejusios ir sugriautos Japonijos fone - salis megina vel atsistoti ant koju, aktyviai ieskoma kaltu, keliami klausimai apie tai, kas gi atvede Japonija prie tokios baigties, reikalaujama atgailos ir “persitvarkymo”. I si sukuri norom nenorom itraukiamas ir pagrindinis romano veikejas, jis vis dazniau susimasto apie praeiti, apie tai, ar teisingi buvo jo ano meto politiniai pasirinkimai, ir koki kelia isvis turetu rinktis menininkas – atsiduoti vien tik grozio studijoms ir perteikimui (t.y. gyventi tik menui ir del meno), ar vis delto dalyvauti ir visuomenes politiniame gyvenime bei viesai deklaruoti savo politines paziuras. Kaip ir kitose Ishiguro knygose, pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, visi ivykiai pateikiami taip, kaip juos mato pagrindinis herojus. Ir, kaip ir visada pas Ishiguro, tas herojus ne visai patikimas, niekad nezinai, kiek reiketu tiketi jo atpasakotomis vieno ar kito ivykio ar pokalbio interpretacijomis. Ir, kaip visada, butent tas pasakotojo nepatikimumas suteikia knygai mislingo zavesio. Tiesa, skaitant prireiks kantrybes, nes ir sia prasme knyga yra tipiskai ishiguriska - pasakojimas pradedamas is toli ir paskui po truputi, po truputi brendama vis giliau... Gera knyga. Rekomenduoju!

Harry Mulisch "Pasikesinimas" (orig. "De aanslag")

Pirmiausia – siek tiek apie pati rasytoja, deja, jau amzina atilsi... Harry Mulisch mire pries pora savaiciu, spalio 30 d., sulaukes 83 metu. Tai vienas zinomiausiu olandu visu laiku rasytoju. Geriausiu jo kuriniu kritikai laiko “Dangaus atradima” (orig. "De ontdekking van de hemel"), o populiariausias yra, ko gero, butent romanas “Pasikesinimas” (gal ir del to, kad itrauktas i privaloma mokykliniu skaitiniu programa... ). As esu kol kas skaiciusi dvi Mulisch'o knygas (apie “Dvi moteris” jau kazkada cia pasakojau), ir mano nuomone vienareiksmiska – tai yra Rasytojas is didziosios raides. Neabejotinai.

“Pasikesinimas” – is pirmo zvilgsnio labai paprastas pasakojimas apie vieno vakaro ivykius paskutiniaja Antrojo pasaulinio karo ziema Olandijoje. Miestelio pakrastyje nuzudomas policininkas, visi zino, kad uzpuolima ivykde Pasipriesinimo judejimas, bet ju taip lengvai nepagausi, todel vokieciai uz si ispuoli atkersija seimai, pries kurios namus ivyko zmogzudyste. Is visos seimos gyvas lieka tik dvylikametis Antonas. Visa savo likusi gyvenima jis veltui megina pamirsti ta fataliska vakara, bet aplinkybes ji vis suveda su zmonemis, kurie gali kazka papasakoti apie tai, kaip ir kodel viskas tuomet ivyko. Pamazu tos atsitiktines nuotrupos susidelioja i kiek netiketa visuma. Ir tada belieka kartu su Antonu paklausti: ar tai ir buvo visko priezastis?

Tai labai subtiliu, lakonisku ir trapiu stiliumi parasyta knyga, kelianti daugybe su karu susijusiu moraliniu/etiniu klausimu, bet jie visi uzduodami kazkaip neikyriai ir svarbiausia, nebrukami vienareiksmiski atsakymai. T.y. beveik visi romano veikejai turi savo kartais labai kontroversiska nuomone vienu ar kitu klausimu, bet autorius palieka paciam skaitytojui pasirinkti, su kuo jam sutikti. Ir dar knyga man pasirode labai kinematografiska (geraja prasme) – skaiciau ir tiesiog maciau pries akis visas tas scenas. O labiausiai turbut istrigo epizodas apie rezistenta, po dvidesimties metu vis dar negalinti pamirsti karo ir savo namu rusyje tebesauganti zuvusios bendrazyges pistoleta, nes tai yra viskas, kas jam dar liko siame gyvenime.

Labai noreciau “Pasikesinima” rekomenduoti, nes tai tikrai puiki ir talentingai parasyta knyga – deja, kiek man zinoma, ji nera isversta i lietuviu kalba Yra, tiesa, vertimai i anglu ir vokieciu kalbas, ir rusai irgi yra ja issiverte, bet jau senokai ("Расплата". М.:Радуга, 1995 m.). Taip pat yra ir filmas, pastatytas 1986 m., rezisierius - Fons Rademakers.

O as siryt ejau pro knygyna, ir uzkliuvo akis uz dar vienos Mulisch'o knygos - “Akmeninis vedybu guolis” (orig. "Het stenen bruidsbed”, rusiskas vertimas - Каменное брачное ложе). Nesusiturejau ir nusipirkau... Po Subjektyvios atsiliepimo, ko gero, ir “Siegfried” pirksiu, jei tik rasiu. Tik Mulisch'o magnum opus, “Dangaus atradimo”, kol kas dar nedristu imtis – bijau, kad bus per sudetinga skaityti... “Pasikesinima” irgi vietomis letai skaiciau, nes norejosi ne tik suprasti, bet ir megautis…

Siuo metu skaitau Henry Miller “Colossus of Maroussi” (Maroussi kolosas). Po “Atograzu” (ju kol kas perskaiciau tik pusantros ) tai visai kitokia knyga ir kitoks Miller'is. Knyga apie Graikija ir graikus, arba, jei norite, apie Miller’io nuotykius Graikijoje. Akivaizdu, kad zmogus buvo beprotiskai isimylejes Graikija, graikus ir visa, kas graikiska Entuziazmas, nors vietomis ir misplaced, labai uzkreciamas Ir nors knyga isleista tik keliais metais veliau nei “Atograzos”, joje sunku atpazinti amzinaji cinika ir nepraustaburni Miller’i. Bet aistringu pasazu ir sioje knygoje nestinga – abejingas tonas Milleriui, matyt, nebudingas Prisibraukiau aibe citatu, kai baigsiu knyga, pameginsiu kelias isversti.

Tai tiek ataskaitos. Bandziau rasyti trumpai, o gavosi kaip visada...

Norėjau paklausti: o jūs knygas rusų kalba perkat parduotuvėj ar iš ozon.ru užsakinėjate?

Skaitytinų, klausytinų knygų sąrašas nenumaldomai ilgėja... Išiguro "Художник зыбкого мира" turiu parsisiuntus audio, kitų irgi reikia paieškoti rutracker.org .

Taip užsinorėjau parašyti... , tik kad pasigirti neturiu kuo Paskutiniu metu buvau kaip reikalas įkritusi į darbą, tad skaičiau labai mažai, taip mažai, kad bijau artėjančios ataskaitos. Dar pusė bėdos, jei tas skaitymas būtų buvęs kokybiškas, o dabar..., tik tiek, kad raidžių neužmirščiau
Vis tik apie porą knygų trumpai.
A. Weir ,,Nekaltoji išdavikė". Tik dabar supratau, kad skaičiau ne Gregory... Bet pavarčius knygą nelabai susigėdau: viršelis kaip Gregory, struktūra kaip Gregory, o kad tai ne Gregory, net keista... Skaityti buvo sunku dėl motiniškų ir moteriškų instinktų, nes toks vaiko žalojimas visiškai nesuprantamas, nepriimtinas ir baustinas. Nelabai įtikino sugreitinta vaiko raida, netikiu, kad vaikas taip matytų, vertintų, net jeigu buvo muštruojamas nuo lopšio.Šiaip knyga kaip knyga, tiesiog dar vienas patvirtinimas, kad gimti karaliene yra pats baisiausias dalykas.
Anne Holt ,,Tai, kas mano", ,,Tai, kas niekada nevyksta" ir ,,Prezidentės pasirinkimas" pirkau dėl kišeninio pigaus formato ir dėl norvegų rašytojos, nes turiu tikslą perskaityti visą šiuolaikinę norvegų literatūrą Knyga (pirmoji) juodai erzino dėl kažkokios nenusakomai sunkios, miglotos pagr. veikėjos būsenos. Dar pridėkim purvinus rudens ir miesto vaizdus, nusikaltimus, kurie savo fantazija niekaip neįsipaišo į banalią kasdienybę ir gausim nei šiokį, nei tokį detektyvą. Turiu pastebėti, kad skandinaviškas detektyvas baigia išsemti visas galimybes. Kryžmintas su trileriu, socialine problematika, moksline tematika, dabar jau nutarė iš viso sumaišyti kortas, atsisakydamas pabaigos, kurioje pelnytai atlyginama teisiesiems ir neteisiesiems. Pirmoje knygoje dar viskas normalu, bet jau skamba minorinis ,,kas iš to...", antroje - nenuteisi, nes neįrodysi, trečioje - nuteisi ne tą... Gal tai ir nėra blogai, juk tuo ir skiriasi skandinaviškas detektyvas, kad jame beveik nesišaudo ir nesigaudo, parenkami nestandartiniai personažai.. Bet man vis tiek labiausiai vykusi pasirodė pirmoji knyga.

savo failų archyvuose radau tik diskusijas apie "Dangaus prieglobstį" ir "Aistrų naštą"... Kaip gaila, kad tas senąsias temas ištrynė


mėgstu tavo 'paklodes'


bandysiu paguosti - ne tu viena bijai Man šie metai kažkokie 'antirekordiniai' (irgi per darbus )

Oi, atsiprasau, jei suklaidinau - skaiciau sia knyga angliskai, rusiska pavadinima parasiau toms, kurios angliskai neskaito, nes lietuvisko leidimo kol kas nera...


Skaiciau sia knyga anglu kalba, man irgi kliuvo tas Dzeines "suaugeliskumas". Bet siaip man visai nieko ta knyga pasirode, nors ne sedevras. Ir, kaip tu ir sakei, kazkuo primena Gregory karalieniu serijos knygas.


Oi kaip gerai, kad dar viena diskusija isliko! "Dangaus prieglobsti" as jau susirankiojau is forumo, kol dar nepradingo...


Aciu...

lietuviai isverte "trise valtimi (neskaitant sunks)"