Tai, kad jūs ir nesistengiate suprasti, jūs norit įtikinti visus gyventi pagal savo modelį. Ar aš ne taip supratau šį jūsų pasisakymą, paremtą nevykusiais draugių gyvenimo pavyzdžiais?
Kas liečia sprendimą, tai sprendimas gyventi kartu ir būna paremtas ilgalaikėmis santykių auginimo perspektyvomis, o ne pagyvenimu mėnesiui, kol įsimylėjimo virpuliai išsisklaidys. Gyvenimas kartu remiasi ne priesaika gyventi, o realiu gyvenimo suvokimu.
Dar kas liečia mintį dėl vilties, manau, kad sutuoktiniai turi viltį gyventi kartu ilgai ir laimingai, kuri iš esmės nesiskiria ir nuo tiesiog partnerystėje gyvenančių kartu: gyventi drauge ilgai ir laimingai. Esmė nesikeičia- skirtumas tik formoje, ir asmeniniuose kiekvieno apmąstymuose apie tai, kas jam yra ryšys su kitu žmogumi.
Siaip sprendimas pagyventi kartu daznai buna paremtas noru paziureti kas bus, patikrinti vienas kita, su mintim - "jei kas netiks - susikrausiu tases ir iseisiu".
. O kodel as noriu itikinti, jei normaliai klausiu (net klaustuka uzdejau)? Argi sunku pateikti atsakyma, o ne "apsiginti kaltinimu" (perkeltine prasme, kad nebekiltu interpretaciju).
Tad vedybos po pirmo pasimatymo jums priimtinos? Koks skirtumas gi, pagal jusu logika, vistiek zmogu pazinsite tik kartu pradeje gyventi ir tai, tik po kokio desimtmecio, jei istempsite, aisku. O kadangi gyventi kartu reikia tik susituokus, tai norint pabuciuoti - pirma metrikacijon, o po jau trali-vali 
