QUOTE(Samira @ 2012 01 17, 15:32)
1. Juk apie kažką kalbatės, dalinatės ateities planais matote vienas kito tėvus draugus. Tai daug pasako. Matote kaip vaikinas ar mergina elgiasi savo namuose, su tėvais, broliais, draugais. Kaip ir kam leidžia pinigus, kaip planuoja laiką. Ar laikosi pažadų, ar įmanoma susitarti. Tam juk nebūtina metus gyventi kartu.
2. Dviejų metų draugystės pilnai užteko, kad jį pažinčiau.
1. Žmonės, ir vyrai, ir moterys, su tėvais, draugais, net su skirtingais draugais bendrauja labai įvairiai. Ir jų elgesys labai įvairus. Būna ne viena draugų kompanija, ir visose tas pats asmuo elgsis skirtingai, nes tiek prie vienų, tiek prie kitų reikia kažkaip prisitaikyti. O numatyti tai visiems gyvenimo atvejam nėra įmanoma.
2. Oho...

Mes 3 metus esam kartu, aš tikrai jo nepažįstu iki galo. Taip, žinau nemažai kokioj situacijoj jis pasielgtų. Bet dar yra dalykų, kur mane nustebina, nes visai to nesitiki (tiek iš geros pusės, tiek iš blogos), pažinimas vis dar vyksta.
Aš apskritai net savęs iki galo nepažįstu, nors su savim esu virš 20 metų, o ką klabėti apie visai svetimą žmogų kurį pažįstu tik 4 metus...
Man toks jausmas, kad lyg fantazijose gyvenama.
Na, aš nesakau, kad tai jau būtina. Bet draugystė prieš gyvenant kartu ir kai jau gyveni skiriasi, net ir tada kai rodos viską matai.
Pvz. mano draugas bendrabutyje tvarkėsi daug labiau, nei namuose. O namuose kur gyvenam kartu tvarkosi labiau, nei tuose kur gyveno su tėvais. Taip kad, visko matyti nėra galimybės.
O kam reikalinga santuoka, aš neturiu jokio supratimo. Aš jos bijau. Aš bijau ir dar neturiu jokio noro įsipareigoti vienam žmogui (nors ateitį planuojam, man su juo nuostabus ir t.t.), bet aš bijau, esu nepasirengusi. Taip, kaip yra dabar man gera, aš jaučiuosi savo viduje gerai. Ir nežinau po kiek laiko tą baimė praeis, po metų, dviejų, o gal penkių, o gal ir po 10 metų aš vis jausiu baimę, nors visą tą laiką nugyvensiu su tuo pačiu žmogumi.