Gal visų pirma derėtų paminėt, kad man tikroji romantika ne rožėse ir šampane, ne raudonose širdelėse Romantiškiausi ir labiausiai širdį paliečiantys dalykai dažniausiai išnyra lyg iš niekur, atveria akis ir pagimdo šypseną visai netikėtai.
Vienas iš vakarų, kuriuos prisiminiau, buvo pernai žiemą. Gal ir vasarį, tiksliai nė nežinau. šalti orai padarė savo - man gerokai virš 38º C, manajam kiek mažiau, bet klaikiai plėšo gerklę. Baigėsi vaistai ir vitaminai, o katino į vaistinę nepasiųsi. Maniškis rengiasi ir eina. Išleidusi dar išropoju iš lovos ir pažiūriu per langą į tolstantį savo vargšiuką štai kas yra meilė!..
Visą mėnesį gyvenom be virtuvės: senais baldais ir kriaukle atsikratėm, o nauji dar nepadaryti. Tądien kaip tik turi atvežti naujuosius mano pačios ilgai projektuotus baldelius. Suleidžiam meistrus į tuščią virtuvę, o patys nuo per varstomas duris besiveržiančio šalčio užsidarom svetainėje. Esu klaikiai smalsi, tai negaliu tiesiog sėdėt ir laukt dvi valandas, kol viską sumontuos. Laikas nuo laiko nulekiu prie durų su stiklu ir stebiu montavimo progresą. Maniškis sėdi sau ramus ir juokiasi iš tokio vaikiško mano nekantrumo. Galiausiai sumontuota paskutine lenta, suslėpti varžtai. Atiduodam pinigus, išleidžiam meistrus. Naujutėlė mediena dar kvepianti virtuvė. Materializavęsis mano kūrinys mūsų bendro gyvenimo pradžiai! Tiesa, nėra stalo
virtuvė maža, jam beveik ir vietos neliko. Vėliau užsakinėsim atlenkiamą. O kol kas.. Kol kas abu temperatūruoti, šnirpščiančiomis nosimis, ašarojančiomis nuo slogos akimis, perštinčiomis gerklėmis SAVO virtuvytėj. Už lango juoda žiemos naktis, o čia taip šilta, šviesu ir jauku. Jis ruošia arbatą, aš kaitinu druską bus kompresas jo gerklei
