Sulendam į miegmaišius, susiglaudžiam, ir visai jauku 
Bet ta nakits kitokia.. Jau iš vakaro kilo audra. Tad jau po vidurnkacio pajutau, kaip tiesiai ant kaktos kažkas nemaloniai laša..(primenu studentiski laikai, todėl palapinė nelabai nauja..) Hmmm, per miegus nesuprantu kas vyksta, bet kai į palapinę bebeik srovele pradeda tekėt vanduo, išsibudinu. Maniškis kaip užmuštas, jam viskas gerai. Žadinu. Ir staiga!!! Blykst Blykst. Palapinėj taip šviesu, lyg sėdėtumėm prieš tardytoją su į mus atkreiptu prožektoriumi
Žaibuoja, taip kaip gyvenime nebuvau mačius. O garsas, o vėjas, o lietus.. Nuneš palapinę
Reikia kažką daryt.. Lendam lauk. Esam vidury lauko, o ne! Nutrenks! Nenoriu tokia jauna mirti
!!! Lekiam per lauką iki pakrasty esancios pavėsinės.. Klumpam, griūnam, as klykdama kiek tik balso stygos leidzia, bet susikibę uz rankų 
kartu.. Pasiekiam pavėsinę, kiaurai permirkę, su didžiulėm iš baimės akim.. 
Dar niekda nemačiau, kad taip žaibuotų. Šviesu kaip vidury dienos, ir be perstojo.. Sėdim, susiglaudę, drebam. Negalim nė žodžio ištarti, žiūrim vienas į kitą to beprotiško žaibo nušviesti.. Bet jo gleby taip saugu, net ir pasauliui griūnant.. Ir suprantu tai JIS
Tarsi žaibas būtų trenkęs.. Nors gal ir trenkė.. Ir ta meilė kaip perkūnas iš giedro dangaus.. .
Po trijų metų
Vakaras Barselonoje.. Nelyja, ir nežaibuoja.. Šokantys ir dainuojantys fontanai nerealiai gražu! (kas mate, supras mane..). Maniškis kažkoks susijaudinęs.. Krapštosi kišenėje, mikčioja kažką apie meilę.. Hmm, jis pas mane ne romantikas, ir apie meilę nemėgsta šnekėt.. Oi kažkas žiba žiedelis
ir tarsi per miglą girdžiu žodžius, ar būsi mano žmona? Net silpna.. Laukiu ženklo, gal žaibas treks kaip aną kartą. Bet ne, girdžiu tik muziką, ir matau jo veidą ir neramais akis.. noriu sakyti taip, taip, taip! Milijona kartu taip! Bet kažkodėl veblenu čia ne bajeris
??? Ooops romantika
Galiausiai pasakiau, taip.. Pasipiršimas toks netiketas (kaip ir pati meilė) .. kaip perkūnas iš giedro dangaus
Turbūt visi mes iš meilės tampam trenkti
