Kaip išsirinkti patikimą veislyną?

Man tai visad labai įdomiai skamba kai žmogus taip kategoriškai pasisakinėja, neturėdamas jokios praktinės patirties toje srityje. Labai smagu skalambyt kokie visi aplink durni ir blogi, kai pats nieko toje srityje nedarai
Vici, o tas ne mėgėjas, tai čia kaip? Profesionalas, t.y gyvenantis iš savo darbo, taip? Veisimo?

žostautė



Klasikinis "tuščio puodo skambesio" atvejis.

Sorry, bet ar gimstama veisejais Juk visi veisejai kazkada pradeda nuo nulio, nuo tos vienos kalytes ar to vieno patino, kuris gal pradzioje buna perkamas "sau". Bet kai isisuki i ta parodu maratona ir jei tau pradeda sektis, ir jei tau patinka toks gyvenimo budas, o tavo seima tave palaiko ir visa savo laisvalaiki praleidi su sunimis, parodose, studijuodamas literatura, ieskodamas bendraminciu. Eina metai , o tavo ziniu bagazas dideja,gal darai ir klaidu, bet tada is ju mokaisi, ateina laikas, kai suvoki, kad tavo zinios jau kazko vertos. Jau tu gali patarti kazkam dar "žaliam" . O ivertinimas, manau jis ateina tada, kai tu kazko pasieki su savo veislyno sunimis, kai zmones, kurie isigijo tavo veislyno suniuka pasako tau ACIU.

Pratęsiant šią temą, mes ir patys su diedu kartais pasvarstom, kiek daugiau galėtume sau leisti, jei nebūtų šunų, jei nereikėtų jų išlaikyti. Bet iš karto pradedam kalbėti apie tai, koks nuobodus būtų mūsų gyvenimas be jų. Ką mes veiktume? Sėdėtume prie kompo ar trūnytme prie televizoriaus. Kaip būtų neįdomu, kai niekas vakarais nesikrapšytų po kaldra, kai niekas nesiprašytų į tualetą ar vonią, jei per ilgai užtrukai, kai niekas nepasitiktų VISADA DŽIAUGSMINGAI grįžusių po darbo, o kiek naujų pažinčių ir netgi draugų nebūtų mūsų gyvenime, jei nebūtų šunų. Taip pat nebūtų ir to nuostabaus palengvėjimo, po stresinės situacijos, kai pvz. šuo suserga. Žinoma, mažiausiai šito norime, bet toks gyvenimas, kartais jie serga, kartais susižeidžia. Nebūtų ir adrenalino prieš ringą parodoje ir palengvėjimo po jo. Nebūtų ir nesuskaičiuojamos daugybės juokingų situacijų. Nebūtų mylinčių akių ir švelnių ausų pakramtymo. Aš neįsivaizduoju gyvenimo be šunų (diedas jau taip pat). Pats veisimas, man nėra labai aktualus ir kol kas pas mane jis trečioje vietoje. Išgyvenčiau ir be jo. T.y. galima sakyti ir gyvenu, nes vienos vados dar nevadinčiau veisimu. Pirmoje vietoje man yra jų gyvenimas šalia mūsų Ir tos sumos, išleidžiamos jiems taip nublanksta, prieš visas džiaugsmingas akimirkas. Kaip ir nublanksta, kreivos bendradarbių šypsenėlės nesuprantant, kam man reikia tiek šunų, nesuprantant kodėl savo patino nekeliu ant visų iš eilės kalių, ypatingai, kodėl nekergiu su bedokumentėm, (nes visa tai babkėz), kodėl iš vis neplanuoju jo naudoti kaip reproduktoriaus daugiau niekada, kodėl negaliu užtrukti po darbo kokiam bare, nes reikia grįžti namo ir pavedžioti šunis, o atsakymas paprastas - MAN TAIP PATINKA. Aš pati žinojau, ko atsisakau, kai namie atsirado šunys, ir man visai negaila.

Didžiausias turtas kurį duoda šunys, - jie duoda naują patirtį, naujas žinias ir atveda į mūsų gyvenimus naujus žmones, naujus draugus. Tai yra neįkainojama.

100proc.
labai graziai parasei, šaunuole

Tfu, susigraudinau net
Mano mama vis pabumba... Sako, kaip tau sunku su tuo šuniu Aš jai sakau, kad man sunku būtų be šuns, bet netiki. Ir tiesą sakant visos nenukeliautos kelionės, neįsigyti kilimai bei batukai yra visiškas niekis prieš faktą, kad šiuo metu šalia ant lovos drybso mano karvutė ir spokso mieguistomis susižavėjusiomis akimis

Be to, šunų buvimas namuose apsaugo nuo visokių sveikatos problemų - jie veda šeimininkus pasivaikščioti, pratina juos numinti daug km visokiais laukais bei miškeliais, kasdien pakvėpuoti grynu oru.
Ai, gal ir APSIMOKA tas "veisimas"

Apie mamas Mano mamai buvo šokas, kai sužinojo, kad pirksim antrą šunį. O kai iš dviejų per mėnesį laiko atsirado keturi iš vis sukiojo pirštą prie smilkinio. O visai neseniai bekalbant apie šunis ji staiga rimtu tonu pareiškia: "žinai, tau tikrai reikia dar vienos kalytės. Ir į parodas vėl eisi dažniau, ir vėl į veisimą grįši - toks jau tavo likimas". Galvojau nugriūsiu ten, kur stovėjau Nors tuo pačiu ji irgi padejuoja, kaip man sunku. Nors ten, kur jai atrodo, kad sunku, man iš tikro visai lengva. Sunku, kai mylimukai serga ar kai reikia priimti tam tikrus sprendimus. O visa kita

Taip taip ,jei ne mano kompanija, as kaip tikra klaipediete juros nematyciau, o va sita kompanija mus "privercia" kiekvienas iseigines ir visas "raudonas " ir laisvas dienas nuo 9 iki12val. kvepuoti jodu

SummerXXX, nereikia visu veiseju mauti ant vieno kurpalio, visokiu yra.
Daznai pelnas, gautas pardavus vada, investuojamas i tuos pacius sunis. Tai as kitaip pelna isivaizduoju.
Kazkada ir man buvo idomus kainos klausimas, bet kuo daugiau bandai suprasti, tuo daugiau ir supranti.
O ir galu gale, koks kieno reikalas? Kas uz kiek nori, tas uz tiek ir parduoda, nepatinka/netinka - nepirk.
Vici, as netikiu, kad yra veiseju, kuriu visu vadu visi suniukai yra nerealus. Taip nebuna, idealiu nera.

SummerXXX, o žinot kodėl kai kurie būtent taip ir gyvena kaip pirmos eilutės jūsų poste?
o gi todėl ,kad šunys yra jų gyvenimo dalis jau kelinta karta iš kartos, todėl kad nerealiai myli tam tikrą veiwslę, todėl, kad patys kažkada yra žiauriai nukentėję būtent nuo tų, kuriems tai ištiesų yra biznis.... ir taip gyvena kol gali sau tai leisti......
O kas link sveikatų, kartais tenka savo tą pirmąją vadą planuoti ir laukti 3-4 metus, nes nerandi būtent tos TOKIOS sveikatos šunų savo TOKIOS sveikatos kalei, kartais tenka užauginus, išmylavus visą širdį į šunį sudėjus suprasti jau nekalbant apie investavimą, kad jis dėja nėra tai ką sieki veisti, tada vat ir absurdiškai atrodo kai trečią dešintį įpusėjus motera žliumbdama tikrąja to žodžio prasme gražina veisėjai šunį ( čia dar jei pasiseka su veisėju susitarti), kuris iš pažiūros atrodo visai neblogas..................

Aš pasakysiu paprastai, šiai dienai mano pagrindinis "biznis" yra gauti sveikus ir gerus veislės atstovus, nes turiu darbą, kuris man leidžia turėtį šitą labai prabangų hobį.




Labai rimtai, kastracija būna pagrindinė sąlyga sveikam, bet ne supernio eksterjero šuniui, o jei kas link sveikatos, net nesigilinant kokio laipsnio tai problema - sunaikinimas.




čia tik tamstos eilinė interpretacija, o ne mano parašytas faktas......................



o dar kai vyras iki šeimos sukūrimo visą gyvenimą nugyvenes be šunų vieną dieną nepaisant iškylančių sunkumų pasako - neįsivaizduoju kaip aš be jų visą laiką gyvenau, kyla toks žiauriai geras jausmas išliekantis labai ilgam