Kai skiria atstumas...

O merginos, kokio požiūrio sulaukėt iš aplinkinių dėl tokių savo santykių per atstumą?
Na, mano atžvilgiu, kai teko taip kurį laiką bendrauti (prieš jam išvykstant pusmetį laiko draugavome), tai iš draugių nesulaukiau jokio supratimo ir palaikymo. Ne tik, kad liūdėjau dėl tokios padėties, svarsčiau apie viską, bet ir turėjau atlaikyt klausimus ir pasisakymus kaip: kam tau to reikia? jauna dar, susirasi kitą; jis ten susiras kitą; tokios draugystės neįmanomos, pasmerktos ir tt.
Apie tai, kad daug laiko užimdavo pokalbiai per Skypa iš vis nesuprasdavo. Pastoviai klausinėdavo ką ten tiek galima kalbėt..
Na, įdomu išgirsti apie jūsų patirtį

Bet juk abu prisižadėjot, kaip suprantu Bet va būtent todėl iki pasimatymo bent jau aš save truputį raminčiau su svajonėmis, nes labai nenorėčiau, kad jos sudužtų. Nors ir įsivaizduoju, kad būtų sunku

Papildyta:


Tai ir aš panašioj situacijoj. Tik kad mes Lietuvoje ir susipažinom, bet man reikia irgi baigt studijas užsienyje. Suprantu, kaip jauties. Bet nesijaudink, laikas labai greitai eina, juk vasarą turbūt susitiksit? O gal ir dar anksčiau?
Papildyta:


Cukrine varlyte, o tu tiesiog neimk į galvą kiekvieno aplinkinio numestos replikos Man asmeniškai aplinkinių požiūris į mūsų santykius nerūpi, nes tai mūsų reikalas. Na bet sakydama aplinkiniai, šiuo atveju galvoje turiu visiškai svetimus...
Papildyta:


Tai gal ne tokios geros tos draugės? O gal jas supažindinai su SB ir jis jų akyse nekaip pasirodė?
Mane mano draugės labai palaikė ir tebepalaiko (čia turiu omenyje tris artimiausias savo drauges). Jos niekada neklausia, kam man to reikia ir niekada nieko nėra pasakę apie jokią kitą. Kaip tik kartais, kai būna sunku, papasakoju joms. Tai išklauso, nuramina, papasakoja apie tai, kad iki nuolatinio buvimo kartu laiko vis mažėja, ir aš pasijaučiu geriau O ar įmanomos tokios draugystės, tai priklauso nuo pačių žmonių ir jų pastangų santykius išlaikyti.

Papildyta:


Dėl skaipinių pokalbių niekas per daug neklausinėja, na yra vieną kitą kartą paklausę (bet ne tos jau minėtos draugės), ar nesinorėtų vietoj to kur nors išeiti ir panašiai. Bet aš nelabai imu į galvą... Žmogus, kuris nebuvęs tokioje situacijoje, nebūtinai tą supras. Kol pati neatsidūriau, vieną draugę dėl to irgi buvo sunku suprasti. Pavyzdžiui, man tie vakariniai skaipiniai pokalbiai tarsi atstoja grįžimą namo po darbo dienos į bendrus namus ir priduoda daug ramybės. Aš ją retai tenorėčiau iškeisti į ką nors kitą

Beje, o kur taviškis?

Jau su manim
Taip buvo seniau. Na, draugės labiausiai buvo nepatenkintos dėl to, kad mes kartu gyvenom, ir aš dėmesio joms skirdavau mažiau. Taigi mūsų keliai išsiskyrė Skaudu, kai tavęs net nesistengia suprasti..

Tai liuks, kaip smagu, kad jau kartu esate. Sveikinu ir džiaugiuosi

O draugės gal vienišos buvo? Pastebėjau, kad labiausiai dėl dėmesio stokos linkę skųstis vienišos draugės. Na bet taip jau yra. Kai atsiranda antra pusė, truputį persistumdo prioritetai. Normalu. O mano artimiausios draugės irgi turi antras puses, tai ir bendraujam dažniausiai poromis, kai susitinkam. Nekyla dėl to jokių problemų

Na taip, vienišos

Yra tokių, kurie nesupranta, kaip galim draugauti per tokį atstumą ir taip retai matytis... daugelis klausia, ar nebijau, kad ten jis man neištikimas, bando įtikint (ypač vyriškos lyties padarai), kad vaikinai taip ilgai nesugeba ištverti be sekso... nepasiduodu, visiškai juo pasitikiu (gal todėl, kad mūsų santykiai ir taip be to )
draugės kaip ir stengiasi palaikyti, dažnai didvyre vadina bet labai nervina, kai kuri nors ima guostis, kad "jau" dvi dienas nematė savo mylimojo ir dar panašiai nesimatys, kai mudu nesimatėm DAR tik tris mėnesius
Papildyta:
Saulelee, labai tikiu, kad nenusivilsit susitikę to ir linkiu
aš pati saviškį įsimylėjau po kelių laiškų, dar nemačius tik dabar tai suprantu, nors tada neprisipažinau bet kaip aš jo laukiau buvo keli vietiniai vaikinai, kurie bandė užkariauti mano širdį, bet iškart pasakydavau, kad aš laukiu žmogaus... ir sulaukiau dar tą pačią dieną supratau, kad nenoriu skirtis su juo

Kaip gražu, beveik pasaka

Pradžioj (buvau tokia laiminga, kokia nesu dar niekad buvus) labai bijojau, kad kažkas bus ne taip... na, aš ne iš tų, kuriems gyvenime sekasi, todėl baisiai bijojau, kas gali nutikti o dabar tikiu, kad atstumas yra ta kaina, kurią mokame už savo laimę myliu savo žmogų beprotiškai bet neslėpsiu, kad kartais būna siaubingai sunku, kad jo nėra, kai reikia...tikiu, jog tai pakankama kaina mūsų laimės

Aš kaip supratau jūs susipažinote laiškais, bendraujate per atstumą. O nebaisu, kad visas tas susižavėjimas ir meilė dings bendraujant realiai, na nuo buities, kasdienybės kartu?

saunuoles jus, kad tiek laukiat i aplinkiniu svaiciojimus nereikia kreipt demesio, kai kurie zmones isties sugeba ne palaikyti, o tik nuotaika gadinti tegul jiems po to buna tas taip vadinamas ''ablomas'', kai pamatys , kad is tiesu su tuo zmogum esi labai laiminga
o jus man patarkit kaip man sulaukt savojo, kuris tik dviem savaitem isvaziavo? cia tos dvi savaites pries tris menesius tai lasas juroj, bet kaip man sunku

na, juk ne visą laiką būnam atskirai, grįžta ir ilgesniam laikui, kada tenka pakankamai ir bendros buities paragauti



pralėks greitai tos pora savaičių pagalvok, kaip bus gera, kai susitiksit

Jeigu šiaip tarp jūsų jokio atstumo nėra, o tik dabar išvažiavo, tai tiesiog pasistenk mažiau apie tai galvoti. Užsiimk kuo nors, veik kažką savo malonumui. Tas laikas greitai prabėgs