QUOTE(solitude @ 2011 04 17, 20:23)
pasisvečiuosiu pas jį savaitę, o tada tikriausiai liepos pabaigoj jis grįš
žinai, ne iš gero gyvenimo dauguma į užsienį išvyksta

labai daug pažįstu žmonių, kurie kad ir kaip kabinosi į gyvenimą čia, kad ir kaip nenorėjo niekur išvažiuoti, galiausiai išvažiavo, nes čia neįmanoma pragyventi, o ypač su mažais vaikais

skaudu, bet tokia šiuo metu realybė
Na, aš manau, kad Lietuvoje yra du tokie niuansai. Tikrai tiesa, jei kalbame apie žemesnės kvalifikacijos žmones. Tokių Lietuvoje laukia minimumas ar šiek tiek daugiau ir išties nelabai turiningas gyvenimas. Žinoma, aš tikrai nepasisakau už didelę socialinę atskirtį ir nelygybę. Tai yra didelė Lietuvos problema, man ji taip pat
labai nepatinka ir taip būti neturi.
Kita tema yra jauni išsilavinę žmonės. Manau, kad daugiau jų pasirenka verkimo ir bambėjimo kelią, užuot tikrai labia stengęsi kažką pasiekti. Aš pateiksiu kelis pavyzdžius iš savo artimos aplinkos, pradėdama nuo sėkmingiausių (o skliausteliuose parašysiu iš kokių jie šeimų, kad nekiltų abejonių dėl užnugario ir švogerių):
- Vaikinas. 25 metai. Programuotojas su magistro laipsniu ir darbo patirtimi nuo mokyklos laikų (tinklalapius pradėjo kurti dar mokyklos suole ir iš to užsidirbdavo savo reikmėms), su dviem draugais turi savo įmonę, kuria puslapius klientams Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje, biuras Vilniuje. Į rankas per mėnesį ~ 10000 litų, nuomojamas butas Senamiestyje, turiningas laisvalaikis (maždaug keturis kartus per metus su draugais keliauja į tolimus kraštus nardyti), klientai kviečiasi į JAV paviešėti (mama vaikų darželio auklytė, tėtis santechnikas).
- Mano vaikinas. 27 metai. Programuotojas su magistro laipsniu (mokslus baigs šiais metais), darbo patirtis 7 metai. Pajamos per mėnesį ~ 5000 litų į rankas, papildomi darbeliai. Na ne milijonai, bet išgyventi ir gyventi padoriai tikrai įmanoma. Turi butą, mintyse nuosavo namelio statybos. Nesiskundžia, patenkintas, kartu audžiam keletą verslo idėjų ateityje (mama medicinos seselė, tėtis statybininkas).
- Mano draugė. 25 metai. Darbas Western Union biure Vilniuje. Į rankas ~ 3000 be priedų (taigi + 1000), turint omenyje, kad tai pirmas jos rimtas darbas - atlyginimas su laiku kils. Ekonomistė su užsienio universiteto magistro laipsniu. Pusę metų stažavosi ir keliavo po JAV. Gaudavo labai gerus dienpinigius, sudalyvavo tiesiog fantastiškuose mokymuose. Žinoma, atlyginimas ir kvalifikacija kils. Neseniai pasiėmė paskolą butui. Nesiskundžia (nežinau, kuo užsiima tėvai, bet pareigos tikrai neypatingos).
- Kita draugė. Dirba Barclays biure Vilniuje. ~ 4000 litų į rankas (programuotoja). 25 metai. Manau, atlyginimas kristi neturėtų, kilti taip. Nesiskundžia. Nuomojasi butą centre, daug keliauja, stažuojasi, šoka. Žodžiu, gyvenimu nesiskundžia, darbu taip pat (tėtis troleibuso vairuotojas, mama eilinė pardavėja)
- Dar viena draugė. 25 metai, matematikos magistrė. Dirba banke analitike. Atlyginimas į rankas ~ 6000 litų. Šiuo metu stažuojasi Danijoje. Gyvenimu patenkinta (tėvai mažame miestelyje mokytojai).
Žinoma, galima sakyti, kad šiems žmonėms susiklostė palankios aplinkybės, bet mes patys dažniausiai esame savo likimų kalviai. Aš žinau, kiek jie stengėsi, kad tai pasiektų, kiek mokėsi, tobulinosi, kiek kantrybės reikėjo susirasti tą jų vertą darbą.
Aš pati dabar esu užsienyje, bet šitą kelią pasirinkau ne todėl, kad man Lietuvoje būtų buvę blogai. Aš ten baigiau bakalaurą, turėjau darbą, visai neblogą gyvenimą. Tačiau mano specialybė Lietuvoje ruošiama prastai (kokybės prasme), o geras išsilavinimas man svarbus. Todėl dabar esu čia ir būsiu, kol pabaigsiu magistrą. O po to mintyse planai grįžti į Lietuvą, bendros ateities su SB kūrimas, namelio statybos, mylimas darbas. Aš esu tikra, kad tokį rasiu, o jo medžioklę ketinu pradėti grįžus Velykų atostogoms. Ketinu pasisiūlyti vienai tarptautinei kompanijai ir pabūti pas juos freelancere kol kas. Dar tolimesniuose planuose šviesios verslo idėjos drauge su SB

Juk būnant Lietuvoje galima dirbti ir su užsienio rinkomis
Tad aš suprantu, kad gyvenime būna visaip. Man gaila tų šeimų kad ir su menkesniu išsilavinimu, manau, jos turi turėti galimybes gyventi oriau. Pripažįstu, kad daug tokių išvyksta ir tai nėra labai teigiamas reiškinys

Tačiau man nelabai gaila tų jaunų žmonių, kurie dėl savo ateities nesistengia patys, sėdi ir laukia, kol kas nors atneš ant lėkštutės padėtas darbo perspektyvas ir puikų atlyginimą. Turiu tokį klasioką kaip pavyzdį. Jam vis kas nors negerai, todėl iki krizės visų darbo pasiūlymų atsisakinėdavo, o dabar jau jų ir nebegauna. Stažas neina, bambėjimas tęsiasi. Jis mano, kad kitur lengviau. Aš pati esu kitur, matau, kad ir čia pinigai ant medžių neauga, jais nelyja, o norint gauti kvalifikuotą darbą reikia įdėti dar daugiau pastangų nei reiktų LT, visų pirma dėl kalbos barjero.
Aš labai atsiprašau už šitą lyrinį nukrypimą, tačiau čia man atrodo įdomi tema, todėl tiek daug ir prirašiau