Na kai mano brangiausias uzsimine, kad "iki vestuviu bent kazkiek laiko butina pagyventi kartu", jo paklausiau - o kodel gi. Atsakymas buvo kaip ir daugumos: zinai, buitis ir t.t., zmones isskiria..
Na tada as jam tiesiai sviesiai ir pasakiau: O tu manai, kad tie buitiniai konfliktai gali mus isskirti? Manai mes per mazai vienas kita pazystame, kad galetume surasti kompromisa?
Na tada ir baigesi brangiojo siulymai pagyventi kartu, kartas nuo karto tik juokais uzsimena
Iskilmingai laukiame tikrojo seimyninio gyvenimo
ir nesakyciau kad draugyste - tai tik sypseneles, pasilaikymai uz rankuciu, pasimatymai ir t.t. As pvz saviski gerai per 1.5m pazinau, jis mane taip pat. Tyreme vienas kita ivairiose situacijose. Zinau, kaip jis buity tvarkosi ( gyvena vienas ), koks savarankiskas yra, kaip vaikus ( dar ne savo aisku

) myli, kaip su seima sutaria. Jis mane irgi savotiskai tyre: kaip su bendrauju su jo artimasiais, kaip elgiuosi draugu kompanijoj, kaip tvarkausi, maista gaminu, kaip rodau demesi arba kaip jo reikalauju ir kodel. Manau ir negyvenant kartu viska imanoma kuo puikiausiai pamatyti.
Tik man gal nuskilo, nes maniskis jau labai ilgai gyvena savarankiskai, su gyvenimiska patirtimi taip sakant