Kaip neprarasti optimizmo ieškant darbo

Ginklų arsenalas ieškantiems darbo

Yra daugybė būdų, kaip padidinti savo šansus gauti pageidaujamą darbą. Tačiau susimauti ir atbaidyti potencialius darbdavius galima lygiai taip pat sėkmingai. Tiesą sakant, šioje srityje dauguma ieškančių darbo žmonių gali pasigirti kur kas didesniais laimėjimais, nei pirmojoje. Tokį santykį tikriausiai visi norėtų pakeisti, ypač žinant dabartinę ekonominę situaciją. Verslininkai saugo pinigus itin kruopščiai, įtariai žvelgdami į bet kokias išlaidas. Investuoti į netinkamą darbuotoją dabar (ir apskritai) yra kosminė prabanga. Už norimą darbo vietą reikia pakovoti, tad svarbu pasrinkti tinkamą ginklų arsenalą. “Forbes” siūlo pasinaudoti šiais:
Sąžiningumas. Noras “pagrąžinti” savo biografiją bei profesinius pasiekimus – pagunda, kuriai labai sunku atsispirti. Tačiau verslo praktika rodo, jog tokie dalykai anksčiau ar vėliau išaiškėja. Yra tokia gyvenimiška taisyklė: jei pradedi ieškoti durnesnių už save, galiausiai pats lieki kvailio vietoje.
Susitelkimas. Kaip dažniausiai yra daroma? Sukuriamas vienas CV, vienas motyvacinis laiškas ir spam`inama visiems darbdaviams iš eilės. Šaudoma aklai, tikintis, kad kas nors susidomės ir pakvies į pokalbį. Geriau susidaryti sąrašą labiausiai dominančių darbo pasiūlymų ir savo prisistatymą kuo labiau individualizuoti kiekvienam atvejui. Veikite tiksliai ir koncentruotai.
Raštingumas. Tai pati vėjavaikiškiausia klaida, galinti kainuoti jums darbą. Jei nesugebi net savo CV be klaidų parašyti, kaip sugebėsi įtikinti darbdavį, kad tinkamai atliksi pareigas? Atsainios keverzonės gali tapti rimta kliūtimi siekiant įsidarbinti.
Rezultatai. Versle results is the name of the game. Ne pareigybių ar užimtų postų aprašymas. Ko pasiekei, kokią naudą atnešei ankstesnei įmonei, kiek lėšų sutaupei – tokius argumentus “perka” kandidatus atsirinkinėjantis asmuo.
Noras dirbti. Žmonės, kurie parodo norą dirbti konkrečioje įmonėje, turi didžiulį pranašumą prieš tuos, kuriems tai yra vienas iš tūkstančio atsakytų darbo skelbimų. Dauguma pokalbyje dėl darbo nesugeba argumentuoti, kodėl aplikuoja į konkrečią poziciją. Paaiškinimas paprastas – jei einama dirbti tik dėl pinigų, nėra ką ir pasakyti.
Venk apkalbų. Nepatartina negatyviai atsiliepti apie ankstesnes darbovietes. Kuo daugiau teršiate kitų vardą, tuo labiau patys menkinate savąjį.
Nepradėk pokalbio nuo pinigų. Darbdaviui rūpi esminis klausimas “Kokią vertę tu man gali sukurti?”, o kandidatui – “Kokią algą tu man gali pasiūlyti?”. Moralas toks: kol neatsakei į darbdavio klausimą, savo geriau nutylėti.
Klausk, klausk, klausk. Darbdaviai visuomet užduoda klausimus, nes jiems svarbu sužinoti, ar žmogus yra tinkamas. Labai šaunu, kai ieškantysis darbo taip pat būna smalsus. Tai rodo, kad jam svarbu, kokioje įmonėje teks dirbti. Pamenu, kai mes ieškojom darbuotojų, viena panelė pokalbio metu tylėjo kaip žuvis. Žodžius reikėjo per jėgą traukti, iniciatyvos nulis. Atrodė kraupiai.
Pasidomėk darbdaviu. Niekuomet negalima eiti į darbinį pokalbį, nepasidomėjus įmone, kurioje gali tekti dirbti. Argi sunku bent keletą minučių panaršyti įmonės interneto puslapyje ir bent minimaliai susipažinti su jos veikla?



Ruošiantis pokalbiui dėl darbo

Šią procedūrą - anksčiau ar vėliau – tenka pereiti kiekvienam. O gyvenimo eigoje eiti į pokalbius dėl darbo prisireikia bent keletą kartų. Teko girdėti, kad Amerikoje vienas žmogus per savo gyvenimą pakeičia vidutiniškai 7 darbovietes. Interviu versle vis dar išlieka pagrindinė atrankos forma, renkantis naujus darbuotojus. Žvelgiant iš ieškančiojo pozicijos, pokalbis akis į akį su potencialiu darbdaviu yra puiki proga gauti pageidaujamą darbą. Todėl svarbu tokių pokalbiu metu elgtis tinkamai ir nepaleisti vėjais pasitaikiusios progos.

Baisiausia į darbinius interviu eiti yra, ko gero, patį pirmąjį kartą. Tada labiausiai nerviniesi, nežinai, ko tikėtis, kaip elgtis, ką sakyti. Didžiąją dalį tos baimės sudaro prastas pasiruošimas ir žinių stoka. Pateikiu keletą gairių, kuriomis vadovaujantis, pokalbyje dėl darbo jausitės daug tvirčiau ir drąsiau:
Parodykite, kad suprantate bendrą vaizdą. Kiekvienai profesijai reikalingos ne tik specifinės žinios, bet ir platesnis supratimas. Tik platesnis požiūris leidžia pritaikyti bei panaudoti siauresnes žinias.
Ko labiausiai nori darbdavys? Pokalbyje yra dvi pozicijos – jūsų ir darbdavio. Tačiau antroji neretai būna užmirštama arba nustumiama į antrą planą. Reikia išsiaiškinti, koks galvos skausmas kankina darbdavį ir įtikinti jį, jog turite vaistų, kurių pagalba sugebėsite tai pagydyti.
Orientacija į sprendimus. Niekam nereikia žmonių, kurie sukurtų daugiau problemų. Jų ir taip apstu. Vadovai visuomet ieško ir vertina darbuotojus, kurie gali pasiūlyti sprendimus. Kaip skirtingi gydytojai gydo skirtingas ligas, taip įvairūs darbuotojai gabūs rasti išeitis iš vis kitokių sunkumų.
Stipri valia. Reikia turėti savo nuomonę, nebijoti jos išreikšti (kai tai yra būtina) ir mokėti ją apginti. Bet kokiai firmai reikalingi darbuotojai, nebijantys išsakyti savo idėjų bei pasiūlymų. Jei nevyksta informacijos apykaita tarp personalo ir vadovų, neįmanomas joks žengimas į priekį.
Nemaištaukite per dažnai. Interviu metu reikia atskleisti ir nuolankiąją savo asmenybės pusę. Reikia parodyti darbdaviui, kad gerbiate kitą nuomonę net ir tada, kai su ja nesutinkate. Dirbant bet kokį darbą, nuolat susidursite su tokiais vadovybės sprendimais, kurie atrodys nepriimtini, bet juos visvien teks vykdyti. Kai tapsite vadovu, galėsite kurti savo taisykles.
Dėmesingas klausymas. Šnekėti per daug, yra lygiai tokia pat blogybė, kaip nuolat tylėti. Atidus klausymasis net turėtų užimti didesnę bet kokio pokalbio dalį. Sakoma, jog būtent todėl pas žmogų yra dvi ausys ir tik viena burna.
Gera nuotaika ir optimizmas. Šios savybės yra nepaprastai svarbios. Pakili, optimistinė, džiugi personalo nuotaika kelia visą bendrą kompanijos energijos lygį, kuris neišvengiamai atneša gausesnį derlių. Rimtos firmos ieško tik tokių asmenybių, kurios į kolektyvą gali atnešti gaivaus, šviežio vėjo gūsį bei daugiau pozityvios, šviežios energijos.


Interviu klausimų topas


Personalo atrankos specialistai rekomenduoja įtraukti į darbuotojų atrankos klausimynus šiuos klausimus:
Kokios priežastys jus atvedė pas mus? Puikus atviro tipo klausimas. Nemažai kandidatų nustemba ir sutrinka jį išgirdę. Tokiais atvejais geriausia nieko nesakyti ir laukti atsakymo.
Kaip jus apibūdintų geriausias jūsų draugas? Šį klausimą rekomenduojama užduoti interviu pradžioje. Svarbu ne tik fiksuoti respondento atsakymus, bet ir stebėti jo kūno kalbą bei reakcijas. Jeigu žodžiai sako viena, o neverbaliniai signalai visai ką kita – paprašykite kandidato leisti asmeniškai užduoti jo geriausiam draugui šį klausimą telefonu.
Kokios jūsų 2 didžiausios silpnybės? Tai parodo, ar kandidatas žino savo silpnąsias vietas ir yra pasiruošęs tobulėti. Jeigu pretendentas nepripažįsta savo trūkumų (arba sako, jog jų neturi) – reiškia yra visiškai priešingai.
Kaip susidorojate su stresu? Kiekvienoje profesijoje pasitaiko stresinių situacijų. Jei jums aiškina, jog tokių situacijų darbe nekyla arba su jomis neteko susidurti, tai gali reikšti 2 dalykus: arba žmogus meluoja, arba jis nesugeba su stresu susitvarkyti.
Kokie yra jūsų trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai? Labai svarbu išsiaiškinti, kokie yra kandidato profesiniai ir asmeniniai siekiai. Ar pretendentas nori siekti karjeros jūsų kompanijoje, ar tik įgyti patirties ir judėti toliau? Jeigu neišgirstate greito atsakymo – prieš jus sėdi gyvenimo audrų blaškomas laivas be vairininko.
Kokia darbo aplinka jums patinka? Tyli, ar šiek tiek triukšminga? Nuošali, ar vienoje vietoje su dar keliais kolegomis? Jeigu darbuotojas nesijaus gerai, jis ir nedirbs gerai.
Kaip elgiatės konfliktinėse situacijose? Jums tikrai nereikia darbuotojo, kuris konflikto metu pirma kimba į atlapus, o tik paskui šneka. Reikia ieškoti tokių žmonių, kurie iškilusius klausimus sprendžia nespinduliuodami neigiamų emocijų.
Kaip planuojate/organizuojate savo veiklą? “Kaip” yra geresnis klausimas negu “ar”, nes tai priverčia respondentą nupasakoti konkrečius veiksmus, žingsnius, ar apibūdinti naudojamą planavimo sistemą. Jei naujasis vadybininkas pavėluos jau į patį pirmąjį susitikimą su klientais – turite problemą.
Kokį didžiausią sunkumą esate įveikęs per pastaruosius keletą metų? Čia testuojami problemų sprendimo įgūdžiai. Koks kandidato mąstymas? Ar jis gali dirbti savarankiškai, ar jam reikės nuolatinės pagalbos?
Kiek daug reikalaujate iš savęs ir iš aplinkinių? Šis klausimas padeda įvertinti lyderio savybes bei jų potencialą, atskleidžia asmens sugebėjimus dirbti komandinį darbą.
Ko pasimokėte iš savo didžiausių sėkmių ir nesėkmių? Už atsakymą “nieko” arba “tokių nebuvo” iš karto galima parašyti neigiamą įvertinimą. Tokie žmonės dažnai kratosi atsakomybės ir ieško bėdų visur kitur, bet tik ne savyje.
Kodėl į šitą poziciją turėčiau priimti jus, o ne ką nors kitą? Labai geras būdas patikrinti, ar kandidatas moka save “parduoti” bei pasitiki savimi.
Kur jūs save įsivaizduojate po 5 metų? Kuo ambicingesnius tikslus žmogus sau kelia, tuo yra geriau. Tokių kandidatų, kurie neturi didelių karjerinių ambicijų, geriau vengti. Darbuotojai yra kompanijos variklis ir jeigu jam trūks galios, toli nenuvažiuosite.
Dėl kokios priežasties išėjote iš ankstesnės darbovietės? Šį klausimą kiekvienam kandidatui rekomenduoja užduoti Amerikos verslo pasaulio legenda Jackas Welchas. Nelabai matau, ką šitoj vietoj daugiau komentuoti, todėl siūlau tiesiog paklausyti šio patarimo.

Dar keletas akcentų: ne žmogų reikia pritaikyti konkrečiai pozicijai, o darbo poziciją žmogui. Centrinė ašis yra darbuotojas, o ne jam priskiriamos funkcijos. Reikia turėti omenyje, kad nebūna blogų darbuotojų, būna tik blogai paskirstytos užduotys.

Donstop, dekui uz nauja tema labai naudinga info sudejai beja, pradejau skaityt butent ta Welcho knyga sakyciau vietom net labai idomi

Tuk tuk tuk..."primušiau" aną temą, kraustomės į naują

As irgi registruojuosi temoje naujoje, del baimiu,,tai isgerkit arbateles pries einat, nes jau DB konsultantes tai tikrai nera ko bijoti. Darbdaviui labai sunku bendrauti su zmogumi,kuris ziuri i zeme, dreba..juk visa tai matosi. Gi kas jums,atejot ir isejot. Negalvokit eidama, kad db turiu butinai sita darba gauti, butinai..taip maziau streso jausite .

marketingas pokalby pasirodziau skystokai nezinau ko, bet as taaaip bijojau puse ka norejau net nepasakiau, bet sekanti kart bus drasiau


Kaune

O aš tokia "darbinyke", kad net į pokalbius neįsisiūlau Kiba reiks motyvaciniam įrašyt kokią nesąmonę, vien tam, kad dėmesį atkreipt
O šiaip tai, nebijau aš nė truputį tų pokalbių, teisingai sakot, o kas man, nuėjau ir išėjau

O DB tai išvis nėr ko bijot...na nebent, kad į viešuosius išgrūs ir laiko nebeliks darbo skelbimus " rūšiuot" ir "konspektuot"

Svarbu pačioms tikėt, kad esam pačios pačiausios, o tada jau ir kitus bus lengviau tuom įtikint

zinokit, man pavasari irgi siule i viesuosiu, tai pasake paskmabinti kita savaite, o as nepaskambinau ir paskui nuejau tai man nieko nesake. ten kiek girdejau viesuose darbuose tai reik 4 valandas dirbti, moka 700 lt, bet jei 4 val dirbti tai kokiu 400 gausit.
Papildyta:



kad ji klausineja, gasdina nezn ka tau pasiulys ar isbrauks is DB . As neziuriu i zeme, bet kai nervinuos tai visalaik juokiuos tai kazkaip keistai visa tai atrodo tikr. Man visalaik toks jausmas kad nusisneku ir kvailai atrodau. Jei tokia jaukesne aplinka galiu labaiu susikaupti, o jei vislaik ziuri tai nejaukiai kazkaip jauciuos, nemastanciai sneku arba isvis nesneku, bet zinau kad per pokalbi visalaik reikia sneketi.

Jau su tuo tai tikrai sutinku, po pirmo vaiko dar buvo viskas normaliai, bet kai pagimdžiau antrą ir dar du metus pabuvau su juo, tikrai pradėjau tarsi bijoti aplinkos ir jaustis kažkokia nepilnavertė, nedirbanti, atitrūkusi... O dar kai per pokalbius vos tik užsiminus apie vaikus, pasako: "Dėkui, paskambinsime...", tai tikrai pasitikėjimas mažėja. Bet kai pagalvoji, tai taip natūralu - na, susilaukti vaikelio ir padaryti tą pertrauką, bet tuo pačiu daugelis turi tą nusistatymą, kad mamytė po vaiko auginimo atostogų bus ir labiau išsiblaškiusi, ir gerokai atitrūkusi nuo darbų, ir retai dirbanti dėl vaikų ligų. Tame yra teisybės, bet juk taip atsitinka natūraliai. Sunku integruotis mamoms, bet viskas įmanoma, jeigu tikrai norėsim ir stengsimės. Aš irgi, va, labai bijau savo pirmosios darbo dienos - pirmadienio, labiausiai mane gąsdina, kad per daug reikalaus ir ne pagal kompetencijas skirs darbus, nors aš viską labai aiškiai išdėsčiau, ką moku ir ko ne.

Aš esu po 2,5 metų pertraukos, bet nei žmonių, nei pokalbių nebijau
Aš asmeniškai į pokalbį einu su tokia nuostata, kad man reikia kuo daugiau sužinoti apie šią darbo vietą ir paskui spręsti, ar ji man tinka ar ne. O ne su tokia, kad einu save "parduoti", kad turiu kuo geriau pasirodyti ar pan Aš visiškai nesistengiu kuo geriau pasirodyti, įtikti potencialiam darbdaviui Į klausimus atsakau, kaip yra, kalbu ramiai, stengiuosi daugiau klausinėti pati. Jei netinku - no problem Tiksiu kitiems Man pačiai irgi toli gražu ne visi pasiūlymai tinka

Šią savaitę turėjau 2 pokalbius, į abi vietas priėmė Vieno atsisakiau, į antrą už 10 min išeinu, pirma mano diena darbe bus Kol kas tik apsižvalgysiu, jei kas nepatiks - atsisakysiu Vėliau parašysiu smulkiau, dabar jau bėgu ruoštis

Manęs irgi į pokalbius nekviečia, nu bet ką dabar, išaus ir mano diena Per visą laiką buvau viename. Šiaip per pokalbius ir aš nervinuosi, nos atrodo tikrai nėra dėl ko... Klausimai žinomi.

Dontstop, sėkmės, o žadėjot dar ilgai būti su mumis...

o kas cia per knyga

sveikos, as irgi pradesiu ieskotis darbo, neseniai suradau sia tema, idomu kaip visoms sekasi siaip mano situacija gan kebloka, kadangi inzinerinis issilavinimas, patirtis darbo is dalies susijusi su specialybe (kitaip sakant, su savo diplomu galiu dirbti ji, bet apie tai mokemes per visus metus labai mazai, tik puse metu ), o dabar po motinystes atostogu neturiu kur grizti, nes bankrutavo imone, kuri man labai patiko ir mielai buciau i ja grizus darbo skelbimu man tinkamu isvis nera, ieskau konkreciai tam tikru imoniu puslapiuose, bet ir imoniu per visa lietuva nedaug, tai ir darbuotoju tokiu nereikia. galeciau bandyt eilines pareigas dirbti, pvz vadybininko, bet kad neturiu patirties tokiam darbe, tai turbut net i pokalbius nekvies, na bet issiunciau pora cv su motyvaciniais, bet ir tai neatitinku reikalavimu, pvz anglu kalbos ir issilavinimas ne tas zodziu as cia ilgiausiai uztruksiu, kol susirasiu o dirbti laaaaabai laaabai noriu, bet ne uz minimuma
Papildyta:
ir dar turbut sunku man bus susirasti, nes magistre mokausi, bet man paskaitos tik primadieniais ir antradieniais, ir tai galeciau i puse nenueit, jei tik rasciau kur dirbti.. net nezinau, ar verta motyvaciniam pazymeti, kad paskaitu mazai? kaip manot? ar isvis nezymeti nei cv, kad mokausi magistre?

Asmeniškai aš tai kalbėdama apie save, ne tai turėjau omenyje Pokalbiai man irgi pakankamai dzin, nes man tie žmonės nei pažįstami, nei svarbūs Lygiai kai ir Tu, einu apsižvalgyti, parodyti save, o paskui žinau, kad spres ne tik darbdavys, ar aš dirbsiu, bet ir aš rinksiuosi.
Aš kalbu apskritai apie jausmą darbe, kad daug atsilikau, kad kiti per tuos metus tobulėjo, o aš tik su vaikais buvau (aišku, galima sakyti, kad tai irgi savotiškas tobulėjimas, bet aš kalbu apie konkrečiai profesinį tobulėjimą). Bet tai jau mano asmeninė problema, kad dažnai save nuvertinu iš anksto, paskui daug labiau stengiuosi, kad pati sau įrodyčiau, jog tikrai galiu ir sugebu atlikti darbus puikiai ir galiausiai lieku patenkinta tiek aš, tiek darbdaviai, nes dedu visas pastangas, nors taip gaunasi natūraliai, neperspaustai, nes man patinka mano specialybė.