
Man kyla įvairių minčių ne dėl savo vaiko raidos. Pati dar jų neturiu, bet aplinkui pilna įvairaus amžiaus vaikų.
Ir štai vienas artimas žmogus turi sūnų, vasarą jam sueis 5 metai. Tačiau man į jį žiūrint kyla daug abejonių. Jis vis dar kalba savo kalba. Kai jo paprašai pakartoti jis pakartoja, bet šnekantis su juo labai sunku suprasti ką jis nori pasakyti, nes vis dar pilna jo kalbos žodžių.
Aplinkui tikrai daug vaikų mačiau tokio amžiaus ir su jais susikalbėti buvo daug paprasčiau ir aiškiau. Jis savų žodžių tokio amžiaus jau nebeturėjo.
Kai pasiteiravau jo mamos apie tai, ji tepasakė, kad jis berniukas, jie vėliau pradeda kalbėti ir dar jo tėtis labai vėlai pradėjo. Tačiau aš manau, kad tai nėra normalu. Plius man atrodo, kad nėra gerai, kai pati mama (ji augina jį viena) su juo kalba 'netikrais' žodžiais, kartoja jo žodžius, daug visokių utiu tiu, atia tia ir t.t. Vaikas negirdi normalių žodžių.
Žinoma, man gal ir nederėtų kištis, bet jis man giminė ir rūpi.
Jūs turinčios vaikus, turite ir patirties, pasakykit, ar tai normalu? Ar tikrai berniukai jau TAIP vėlai pradeda kalbėti? Klausiau jos ar vedė jį pas logopedą ar kitą gydytoja patikrinti, ji nemato reikalo. O man tas neduoda ramybės.
O kas baisiausia, toks jausmas užplūsta kai su juo kalbi, kad jam viskas lyg ir vėliau susivokia, vėliau viskas ateina. Na, jis supranta kad su mašina važiuot reikia, o su švirkštu gydyti. Bet ką nors aiškinant, mokant ar rodant, tiesiog toks jausmas, kad jis nesuvokia visko esmės. Ir dar labiau neramina, nei tas jo nekalbėjimas. Plius, kad psichinių sutrikimų galimybė giminėje tikrai yra.
Jo mama, manęs neklauso, nes esu jauna ir neturiu savų vaikų, vadinasi nieko neišmanau. Žinoma, kiekvienas vaikas skirtingas, lyginti negalima, bet... ne man vienai taip atrodo.
Kaip jai tai švelniai pasakyti, kad nesupykdžius, juk tik gero noriu. Sužinojus ką nors negero ankščiau, būtų galima lengviau tai taisyti, nei kai išryškės (jei išryškės) kažkokie dalykai jau einant į mokykla...
Ačiū visoms
