QUOTE(muminukas @ 2010 11 21, 19:48)
nu kadangi man ta Hudson nei siokia, nei tokia, blondine tiesiog
, tai man jokio skirtumo...tiek ta, tiek ana.. turbut Roberts labiau visgi prie dusios 
nu kadangi man ta Hudson nei siokia, nei tokia, blondine tiesiog
, tai man jokio skirtumo...tiek ta, tiek ana.. turbut Roberts labiau visgi prie dusios
Labas,
Šiek tiek paskaičiau,
Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.
Beliko žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.
Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.
Jodi Picoult. Trapumas. Kaskart, kaip pasirodo nauja šios rašytojos knyga, prisiekiu, kad jau šį kartą aš jos tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. Kam įdomu skaityti tą patį per tą patį? Knygos juk vienkartinės, bevertės O laukia juk šimtai vertingo skaitymo, visa pasaulinės literatūros biblioteka rudais viršeliais.
Ir visada tą savo pažadą man kažkaip pasiseka sulaužyti. Kaip ir šį sykį. Jau seniai skaitymas taip gniaužė kvapą. Kodėl visos vienkartinės, bevertės knygos būna parašytos taip patraukliai, įtraukiančiai ir lengvai? Kaip autorei taip lengvai pavyksta žaisti su skaitytojo jausmais?
Daug kam atrodo, kad knyga Mano sesers globėjo klonas. Galbūt. Jei jas skaityti viena po kitos. Bet kaip minėjau knygos vienkartinės, jos savaitgaliui. Mano sesers globėją skaičiau beveik prieš tris metus, beveik neišlikę to įspūdžio, o dabar viskas naują, jautru, talentinga.
Knygos turinys paprastas, tėvai ir dvi dukros, iš kurių viena serga labai reta, trapių kaulų liga. Žinoma, vaiko gyvenimas nelengvas, žinoma, pradedamas sunkiai protu suvokiamas teismo procesas, kenčia vyresnioji sesuo, tėvai pykstasi. O pabaiga Bet svarbu ne turinys. Svarbu, kaip lengvai knyga pritraukia ir, kaip pati autorė rašo padėkoje, nuo lentynos nušoka tiesiai į skaitytojų širdis.
Dar labai žavūs konditeriniai receptai, ne šiaip sau įmesti, o įpinti į knygos turinį. Receptai parašyti labai gražiai, grožiniu stiliumi. Esu virtuvės priešė, bet tikrai ją pamilčiau, jei turėčiau taip meniškai parašytų receptų knygą
Šeima niekada nebūna tokia, kokios norėtum. Vis mes trokštame to, ko negalim turėti: tobulo vaiko, rūpestingo vyro, mamos, kuri mūsų neapleistų. Gyvename savuose suaugusių lėlių nameliuose visiškai nenutuokdami, kad bet kurią akimirką nematoma ranka gali įlįsti vidun ir pakeisti visut viską, prie ko esam pripratę (psl. 257).
Nesu Picoult gerbėja, bet jos sugebėjimas suvokti savo skaitytoją mane žavi.
Šiek tiek paskaičiau,
Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.
Beliko žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.
Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.
Jodi Picoult. Trapumas. Kaskart, kaip pasirodo nauja šios rašytojos knyga, prisiekiu, kad jau šį kartą aš jos tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. Kam įdomu skaityti tą patį per tą patį? Knygos juk vienkartinės, bevertės O laukia juk šimtai vertingo skaitymo, visa pasaulinės literatūros biblioteka rudais viršeliais.
Ir visada tą savo pažadą man kažkaip pasiseka sulaužyti. Kaip ir šį sykį. Jau seniai skaitymas taip gniaužė kvapą. Kodėl visos vienkartinės, bevertės knygos būna parašytos taip patraukliai, įtraukiančiai ir lengvai? Kaip autorei taip lengvai pavyksta žaisti su skaitytojo jausmais?
Daug kam atrodo, kad knyga Mano sesers globėjo klonas. Galbūt. Jei jas skaityti viena po kitos. Bet kaip minėjau knygos vienkartinės, jos savaitgaliui. Mano sesers globėją skaičiau beveik prieš tris metus, beveik neišlikę to įspūdžio, o dabar viskas naują, jautru, talentinga.
Knygos turinys paprastas, tėvai ir dvi dukros, iš kurių viena serga labai reta, trapių kaulų liga. Žinoma, vaiko gyvenimas nelengvas, žinoma, pradedamas sunkiai protu suvokiamas teismo procesas, kenčia vyresnioji sesuo, tėvai pykstasi. O pabaiga Bet svarbu ne turinys. Svarbu, kaip lengvai knyga pritraukia ir, kaip pati autorė rašo padėkoje, nuo lentynos nušoka tiesiai į skaitytojų širdis.
Dar labai žavūs konditeriniai receptai, ne šiaip sau įmesti, o įpinti į knygos turinį. Receptai parašyti labai gražiai, grožiniu stiliumi. Esu virtuvės priešė, bet tikrai ją pamilčiau, jei turėčiau taip meniškai parašytų receptų knygą
Šeima niekada nebūna tokia, kokios norėtum. Vis mes trokštame to, ko negalim turėti: tobulo vaiko, rūpestingo vyro, mamos, kuri mūsų neapleistų. Gyvename savuose suaugusių lėlių nameliuose visiškai nenutuokdami, kad bet kurią akimirką nematoma ranka gali įlįsti vidun ir pakeisti visut viską, prie ko esam pripratę (psl. 257).
Nesu Picoult gerbėja, bet jos sugebėjimas suvokti savo skaitytoją mane žavi.
Papūgėle, parašyk man knygas, kurių norėtum. Gal ir daugiau mainų padarytume 
Skaitanti, aš turiu tą pačią nuomonę apie Picoult kaip ir tu
Na moka ji patraukti skaitytoją. Man tai užeina tokie periodai, kai nueinu pas SS ir taip noriu pasiimti kokią Picoult knygą, tiesiog pajuntu, kad pasiilgstu jos rašymo stiliaus. Skaičiau tris jos knygas ir nuo visų negalėjau atsitraukti
Stiklo karoliukai. Su tavo nuostabia diena, gerų knygų ir sėkmės moksluose
Skaitanti, aš turiu tą pačią nuomonę apie Picoult kaip ir tu
Na moka ji patraukti skaitytoją. Man tai užeina tokie periodai, kai nueinu pas SS ir taip noriu pasiimti kokią Picoult knygą, tiesiog pajuntu, kad pasiilgstu jos rašymo stiliaus. Skaičiau tris jos knygas ir nuo visų negalėjau atsitraukti Stiklo karoliukai. Su tavo nuostabia diena, gerų knygų ir sėkmės moksluose
Stiklo karoliukai, su gimtadieniu!!
Tibe, o gal tu jau Rivertono dvara perskaitei? galetum man duot, o su Ingenu veliau atsiskaitytume
Tibe, o gal tu jau Rivertono dvara perskaitei? galetum man duot, o su Ingenu veliau atsiskaitytume
Skaitanti, as nepritariu, kad Picoult knygos bevertes, vienadienes. Jokiu budu. Jose daug medicinines info, zmogisku, zemisku jausmu, rupesciu.
QUOTE(Diana24 @ 2010 11 21, 20:06)
Labas vakaras merginos 
aprašau dar vieną knygą 
Meg Cabot "Plepalų karalienė"
na ko tikėjausi, tą ir gavau
knyga gan lengva gal labiau tiktų skaityti paplūdimyje vasarą,o ne šaltą lapkričio vakarą,bet laimei nebuvo per daug saldu,geras humoras,o taip pat daug apie mados istoriją kas man labai patiko 
nors dažnai tokių knygų neskaitau,bet kartais jos labai tinka ir pakelia nuotaiką
aprašau dar vieną knygą Meg Cabot "Plepalų karalienė"
na ko tikėjausi, tą ir gavau
knyga gan lengva gal labiau tiktų skaityti paplūdimyje vasarą,o ne šaltą lapkričio vakarą,bet laimei nebuvo per daug saldu,geras humoras,o taip pat daug apie mados istoriją kas man labai patiko nors dažnai tokių knygų neskaitau,bet kartais jos labai tinka ir pakelia nuotaiką Nežinau, kas man pasidarė
, bet sugalvojau, kad norėčiau greitu laiku paskaityti kažką va tokio lengvo, primityvo Reiks pasiknaisiot savo lentynose. Matyt todėl, kad laukiu nesulaukiu Kalėdų su jų šventine nuotaika ir euforija QUOTE(linamog @ 2010 11 21, 21:49)
Skaitanti, as nepritariu, kad Picoult knygos bevertes, vienadienes. Jokiu budu. Jose daug medicinines info, zmogisku, zemisku jausmu, rupesciu.
Aš irgi galvoju, kad visiškai bevertės Picoult knygos nėra. Gal greičiau mažavertės, bet ir tai dar būtų galima ginčytis (aišku, kad labai vertingos, irgi nemanau
). Ir tikrai ne vienadienės. Keletoje jų nagrinėtas problemas ir po šiai dienai prisimenu (o skaičiau tas knygas maždaug prieš metus). Ir, matyt, prisiminsiu dar ilgokai. Bet vėlgi, galbūt priklauso nuo to, kiek nagrinėjama tema (kalbam apie Picoult knygas) paliečia patį skaitytoją. Jeigu ji toli toli, tai tikiu, knyga tuomet bus tik istorija. Bet yra tokių Picoult istorijų, kurios paliečia žmogų ir giliau, priverčia pamąstyti (bent jau man tokios buvo "19 minučių" ir "Dešimtas ratas").
Gal kas jau skaitėt knygą Mičmanas Hornbloueris. Pasirodo, apie jį dar iki šiol nebuvo niekas išversta į lietuvių kalbą, tai ir todėl noriu pasidomėti, ar geras vertimas, ir visa kita. O gal dar nėra šios knygos pardavime? 
Ar tik viena aš tokio pobūdžio knygas mėgstu, kad nieks neatsakot? 
Pagal viską, manau, kad dar visai neseniai šiais metais turėjo išeit ši knyga
Ar tik viena aš tokio pobūdžio knygas mėgstu, kad nieks neatsakot?
Pagal viską, manau, kad dar visai neseniai šiais metais turėjo išeit ši knyga
Stiklo karoliukai su gimimo diena
pritariu
Papildyta:
Pajauta, žinok, aš nesusilaikiau ir užsisakiau Allende 'Sala po vandenynu'
QUOTE(Skaitanti @ 2010 11 21, 20:20)
Labas,
Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.
Beliko žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.
Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.
Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.
Beliko žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.
Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.
pritariuPapildyta:
Pajauta, žinok, aš nesusilaikiau ir užsisakiau Allende 'Sala po vandenynu'
Stiklo Karoliukai,
Gimtadienio proga linkiu atrasti minutėlę mėgstamai knygai, laiko atsikvėpti nuo mokslų ir kartu su šeima ir draugais neužmiršti paragauti gyvenimo skonio!!!
Gimtadienio proga linkiu atrasti minutėlę mėgstamai knygai, laiko atsikvėpti nuo mokslų ir kartu su šeima ir draugais neužmiršti paragauti gyvenimo skonio!!!
Stiklo karoliukai, su gimtadieniu!
Nors ir kaip nemalonu būtų sirgti, tačiau bent per savaitgalį perskaičiau knygą ir ateinu su savo nuomone.
GABRIELLA MAGRINI
Madam de Lenklo aistros
Trumpai šią knygą galima būtų apibūdinti kaip subtilų romaną apie prancūzų kurtizanę Ninon de Lenklo, jos gyvenimo kelią siekiant tapti nepriklausoma vyrų valdomame pasaulyje.
Knygoje nemažai istorinių detalių, be kurių pats romanas tikriausiai ir neatrodytų toks subtilus. Meilė čia pateikiama kaip menas, bet nuo jos neatsiejama ir draugystė, ištikimybė, netgi menas, filosofija ir penas protui yra neatsiejamos sudėtinės dalys kurtizanės salone. Čia netgi dramos, kaip pavyzdžiui, dvikovos dėl moters, pateikiamos subtiliai, o ir pačios Ninon gyvenimas nelekia šuoliais. Veikėja knygoje gyvena carpe diem principu: neatsisakydama meilės, nuotykių, bet ir netapdama pernelyg priklausoma nuo vyrų. Ninon žavi savo mokėjimu "ištirpti" ir karaliaus rūmuose, ir net knygos puslapiuose. Aišku, ji patiria ir išsiskyrimą, ir stiprią aistrą, ir ilgesį, skausmą bei motinišką meilę, tačiau tai pernelyg nedramatizuojama, o pateikiama visai natūraliai, taip kaip ir turėtų būti. Tokia pat natūrali yra ir knygos pabaiga, ne ką silpnesnė, o galbūt ką nors ir nustebinsianti, knygos dalis.
Knyga ir savo apimtimi (nors apie 500 psl) ir apipavidalinimu (keturi skyriai, atskirti raštuotais puslapiais) taip pat nesudaro sunkumo įspūdžio, nes, kai paiimi ją į rankas, prieš akis ima klotis visai kitas gyvenimas, būtent sužavėjęs mane savo subtilumu.
Tai tiek trumpai. Rekomenduoju gero, šiek tiek istorinio (čia jis daugiau prieskonis, bet ne ką mažesnis) romano apie stiprią asmenybę mėgėjoms.
GABRIELLA MAGRINI
Madam de Lenklo aistros
Trumpai šią knygą galima būtų apibūdinti kaip subtilų romaną apie prancūzų kurtizanę Ninon de Lenklo, jos gyvenimo kelią siekiant tapti nepriklausoma vyrų valdomame pasaulyje.
Knygoje nemažai istorinių detalių, be kurių pats romanas tikriausiai ir neatrodytų toks subtilus. Meilė čia pateikiama kaip menas, bet nuo jos neatsiejama ir draugystė, ištikimybė, netgi menas, filosofija ir penas protui yra neatsiejamos sudėtinės dalys kurtizanės salone. Čia netgi dramos, kaip pavyzdžiui, dvikovos dėl moters, pateikiamos subtiliai, o ir pačios Ninon gyvenimas nelekia šuoliais. Veikėja knygoje gyvena carpe diem principu: neatsisakydama meilės, nuotykių, bet ir netapdama pernelyg priklausoma nuo vyrų. Ninon žavi savo mokėjimu "ištirpti" ir karaliaus rūmuose, ir net knygos puslapiuose. Aišku, ji patiria ir išsiskyrimą, ir stiprią aistrą, ir ilgesį, skausmą bei motinišką meilę, tačiau tai pernelyg nedramatizuojama, o pateikiama visai natūraliai, taip kaip ir turėtų būti. Tokia pat natūrali yra ir knygos pabaiga, ne ką silpnesnė, o galbūt ką nors ir nustebinsianti, knygos dalis.
Knyga ir savo apimtimi (nors apie 500 psl) ir apipavidalinimu (keturi skyriai, atskirti raštuotais puslapiais) taip pat nesudaro sunkumo įspūdžio, nes, kai paiimi ją į rankas, prieš akis ima klotis visai kitas gyvenimas, būtent sužavėjęs mane savo subtilumu.
Tai tiek trumpai. Rekomenduoju gero, šiek tiek istorinio (čia jis daugiau prieskonis, bet ne ką mažesnis) romano apie stiprią asmenybę mėgėjoms.
