8.30va., kartu su vyru ir akusere einame i gimdykla, nuotaika pakili, kitaip juk ir buti negaletu... Zinojome, jog siandien isvysime savo angeleli
, jau antra siame pasaulyje. Dar abu nelabai suvokeme, jog tai antrasis musu mazylis, dar viena musu seimos dalele.Pastacius laseline ir nuskausminus, prasidejo laukimas, laukimas to mazo zmogucio, dar nepazinto, neisgirsto, bet jau taip mylimo...
Maneme, jog tas laukimas nebus ilgas, kad jau po pietu, musu
sveikins pasauli. Deja, apsirikome. Slinko valandos, bet musu saulele neskubejo. Visiskai nesivyste gimdymo veikla, nuskausminimas ja dar labiau letino. Stai jau ir 20 val., o mes vis dar dviese, vis dar neturime savo mazylio. Aparatas pradejo rodyti, jog truksta deguonies, pradejo kristi sirdeles tonai. Mano mintyse sukosi baisios mintys, o akyse nejuciom tvinko asaros. Maciau personalo bei savo mylimo vyro susirupinusias akis. Man uzdejo deguonies kauke, daugiau nuskausminamuju neleido. Man ju ir nereikejo, mintis vijo viena kita, kur gi tu mazyli? Ir stai po 20 min. isgirdau musu sunelio pirmaji riksma, riksma pasveikinusi pasauli... Pagaliau gime... Sveikas... Juodukas... Vyras nukirpo virkstele, atidalino du kunus, taip ilgai jungiusus vienas kita. Visatoje eme tikseti dar vienas asmeninis laikas, o zeme ta akimirka tapo gimtine.
Sunelis, ramiai ilsejosi ant mano krutines, vyras gloste mano galva. Maciau jo akyse pasididziavima manimi, dziaugsma sulaukus sveiko ir grazaus sunelio. Mano skruostais nepaliaujamai tekejo asaros, juk i pasauli atejo dar vienas zmogutis, musu abieju SUNUS
.
