Kaip neprarasti optimizmo ieškant darbo?

Aš jau po šiandienos pokalbių Pirmas buvo malonus, tačiau trumpas, papasakojo apie darbą ir uždavė man tik 1 klausimą: ar turiu vaikų. Pažymėjo, kad taip ir viso gero
Antram sekėsi gerai, jaučiu, kad turiu šansų bent pirmą etapą praeit, manau, kad pasirodžiau gerai, nors į kai kuriuos klausimus galėjau labiau užtikrintai atsakyt, bet iš reakcijos mačiau, kad lyg nenusišnekėjau ir atsakinėjau taip, kaip reikia
Tai va, suvestinė, iš 16 laiškų tik į 2 vietas tepakvietė, kaip visada Išvada: reikia siųst, siųst ir siųst

Tai gal dar kvies į kitus, juk CV gavo tik prieš kelias dienas. Kiti gi būna laukia, kol baigsis siuntimui skirtas laikas ir tik tada kviečia į pokalbius, tai visai galimas daiktas, kad dar skambins


Kaip nekenčiu to jausmo, kai grįžti iš pokalbio, jauties neblogai, bet kokį šimtąjį kartą savęs klausi ar viską pasakiau taip, kaip geriausia ir pan. O dar blogiau, kai praeina laikas, kuomet turi duoti atsakymą ir vistiek visi tyli Visgi aš nesuprantu, kodėl kiti negali paskambinti ir pasakyti, kad neatrinko, nors taip padaryti žada. Kiek buvau pokalbiuose, tik gal tris kartus paskambino ir pranešė, kad neatsirinko. O paskutinįkart tai labai juokiausi kaip išsireiškė - sakė, kad "jūsų kandidatūra atmesta". Nu velnias, gi ne prezidentės darbo ieškau

Gal dar skambins

Ai, aš kažkaip nelaukiu ir neskaičiuoju to laiko, ar jau praėjo terminas, ar ne. Tik grįžus iš pokalbio iškart sėdausi ieškotis toliau, niekada neatidedu paieškų. O neskambina pranešti, kad neatrinko, nes:
nėra tam laiko
nesmagu pranešti liūdną žinią
kai kurie pretendentai pradeda klausinėti, o kodėl neatrinko, o ką blogai susakė, pradeda net įtikinėti telefonu, kad jie yra tinkami tam darbui, siūlytis vėl ateiti ir pan

Ryt manęs kol kas vienas pokalbis laukia

Patys Babtai randasi kairėj autostrados pusėj, o Dojus - dešinėj. Ir ne Babtuose, o Juodnių km., tik Babtų seniūnijoj

Rašydama :jie įsikūrę" minty turėjau, kad Dojus agro po dešine Dėl Babtų, tai gali būti, kad jie po kaire, esu buvus pora kartų, bet kurioj pusej jie ten tiksliai nepamenu

Dontstop, cia tas pavykes pokalbis pagal specialybe?

Bet juk visada gali pasakyti, kad informuos tik tokiu atveju, jei tiksi, o jei ne, tai neskambins. Kam reik prisižadėt? Man asmeniškai daug geriau gauti blogą atsakymą, nei negaut jokio.
Papildyta:



Svarbu pagaliau išsiaiškinom Nors turbūt dar net niekam nesvarbu kur tas Dojus randasi

Ne, pagal specialybę deja nepavyko


Vat, tikrai, nežinau, kam taip žada

bet kokiu atveju man netiks, jei jie ten, nes aš auto, bent jau kol kas, neturiu

Šiandien radau skelbimą, man pagal reikalavimus tinkantį. Paskaičiau įmonės pavadinimą ir prisiminiau, kad ten dirbantį vieną pažįstamą turiu. Visą dieną svarsčiau ar skambint jam pasiteiraut ar ne (atranką tikrai ne jis atlieka, dirba kitokį darbelį). Na ir pagaliau prisiruošiau. Paklausiau ar tikrai ieško administratorės, sakė tikrai. Pasisakiau, kad trys mėn. be darbo sėdžiu, kad norėčiau kandidatuot. Klausiu ar yra šansų. Tai pasakė, kad po skelbimo įdėjimo (net ne į populiariausius portalus) tiek CV gavo, kad paštas užsikimšo momentaliai Na, bet bet kokiu atveju paragino atsiųst, sakė gal kokį žodelį dar užtars Alga ne fontanai, bet ką padarysi... Nusiunčiau.

Šaunuolė Lera, blogiau nebus.
donstop varo išsijuosus kaip visada, ot sekasi Aš tai vis knisuos knisuos, bet nieko gero nerandu. Tai nors kas liečia mokslo darbus darau, nes turiu iki kaklo, dar egzaminų laikytis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau kurpiu mintis apie išvykimą į užsienį. Ir MB tą patį galvoja, mano mama mane tuo klausimu irgi užtaria... Tai net ir nebežinau, ar verta ieškotis to darbo, jei planai kuo toliau realūs daros.

Visada buvau labai skeptiškai nusiteikusi dėl važiavimo į užsienius, bet kai pačiai dabar tenka ieškotis darbo ir matau kokia padėtis - puikiai suprantu tuos, kurie išvyksta, nes kartais tikrai nėra kitos išeities... Nors liūdna
Papildyta:
Optimistinės nuotaikos pakėlimui anekdotas:
Kartą labai sėkmingą personalo vadovę partrenkė autobusas. Ir, deja, ji tragiškai žuvo.
Jos siela atkeliavo į Dangų prie šv. Petro vartų, kur ją pasveikino pats šv. Petras.
„Kol galėsime tave apgyvendinti“, – jis pasakė, – „reikia išspręsti mažytę problemą... Matai, iki šiol niekada neturėjome personalo vadovės, todėl gerai nežinome, ką daryti su tavimi“.
„O! Suprantu”, – atsakė moteris, – „ar negalite manęs tiesiog įleisti?“
“Aš norėčiau”, – atsakė šv. Petras, – „bet man duoti griežti nurodymai. Mums liepta leisti tau pabūti vieną dieną Pragare, vieną – Rojuje, o tada galėsi pati nuspręsti, kur praleisti likusią amžinybę“.
„Aš tikra, kad pasirinksiu Rojų“, – tarė personalo vadovė.
„Atsiprašau, bet yra taisyklės...” – pasakęs tai, šv. Petras moterį įsodino į žemyn besileidžiantį liftą.
Kai atsivėrė Pragaro durys, ji įžengė į nuostabią golfo pievelę. Netoliese buvo užmiesčio klubas, aplinkui – daugybė draugų buvusių vadovų, stilingai apsirengusių ir jai besišypsančių. Visi pribėgo, pasisveikino, pabučiavo į abu skruostus ir maloniai pakalbėjo apie senus laikus. Pažaidę golfą, jie nuėjo į klubą, kur pietums valgė krabą ir kepsnį. Čia ji sutiko ir Patį Velnią, kuris, beje, pasirodė visai patrauklus. Visą naktį personalo vadovė linksmai šoko, bendravo ir nepastebėjo, kaip atėjo laikas grįžti į liftą.
Liftas ją pakėlė atgal į Dangų, kur jos jau laukė šv. Petras.
„O dabar laikas praleisti dieną Rojuje”, jis pasakė.
Taigi, ji praleido 24 valandas skrajodama debesimis, grodama arfa ir dainuodama, ir tai buvo beveik taip pat malonu, kaip ir leisti laiką pragare. Dienos pabaigoje grįžo šv. Petras ir tarė:
„Tu praleidai dieną Pragare ir dieną – Rojuje. Dabar turi pasirinkti“.
Moteris pagalvojo sekundę ir atsakė: „Gerai. Dangus tikrai labai miela vieta, bet man šiek tiek linksmiau buvo Pragare. Aš renkuosi Pragarą“.
Išgirdęs šiuos žodžius, šv. Petras įsodino moterį į liftą, kuris ją nuvežė į Pragarą.
Kai lifto durys atsidarė, ji pamatė, kad stovi ant išdžiūvusios žemės, visur mėtosi šiukšlės ir atliekos. Ji pamatė, kad jos draugai apsirengę skarmalais ir renka šiukšles į kažkokius maišus ir tempia į senus konteinerius. Pasirodė ir Velnias.
„Nieko nesuprantu!“, – ėmė šaukti personalo vadovė, – „vakar čia buvau ir mačiau žaliuojančią golfo pievelę, užmiesčio klubą. Mes valgėme krabą, šokome ir buvo labai smagu. Dabar čia tik išdžiūvusi žemė ir nešvara, o mano draugai atrodo apgailėtinai“.
Velnias pažiūrėjo į ją ir nusijuokė: „Matai, vakar mes vykdėme atranką, o jau šiandien tu esi mūsų personalas!“.

Na, kadangi nesimiega, tai nusprendžiau paieškot pavyzdžių, kaip profesionaliau parašyt motyvacinį laišką. Tai štai dalinuos ir su jumis:

Miels darbdavy!!!
…esu kruts i laba rimts. Moku rusu, letoviu, zemaiciu i beške latvių. Vo
baigeu profkę, be vidurių, moku dout į galvą ir atsiprašyt. Esu
...stombaus sudėjema, toriu barzdą ir auksenę grondinę su križiuku. Moku
dainiuoti ir kelis eilėraščius apie mamą ir tėtį, no dar apie kaimą ir
motiną žemę. No vo ir veskas. Galvovoju, kad esu pats tinkameusias iš
visų kas tau raša. Ir galvoju, kad mon rėk kokius 4000 lt. Ir norėčiau
tarnybinę “audi” 100 ir BOSS kostiumą, apie batus vėliau susitarsma ir
da noriu, kad mamą priimtum, nes laišką padėjo rašyt ana. Veskas –
napyk jeigu yr klaidų, lauksiu siūlymą, gera bezne. Buk sveiks. Jorgis
ir ano mama iš Kulupėnų kaima, Kretingos rajons.