Knygos knygos knygos *42 namučiai

taigi, Agota Kristof ,,Storas sąsiuvinis''
Jau skaitydama pirmąją dalį (,,Storas sąsiuvinis”) negalėjau atsistebėti. Vienose vietose knyga vertė pasišlykštėti (pvz. visiems taip įsiminusi mergaitės ir šuniuko scena), kitur- stebėtis. Bet ši knyga įtraukia ir nebepaleidžia. Tas šlykštumas bent jau man tikrai netrukdė. Įtaigi- dar vienas būdvardis, kuriuo galiu apibūdinti šį romaną ( o gal tiksliau visus tris ) . Pirmajame pasakojama apie du berniukus, kurie priversti gyventi pas senelę, kuri juos vadina Kalės vaikais, verčia dirbti sunkiai. Berniukai- ne angeliukai. Jei reikia, jie gali ir nužudyti. Jie stebėtinai protingi, sumąsto daug įdomių dalykų. Jie rengia įvairius kursus, kurių dėka tampa atsparūs blogiems/geriems žodžiams, smūgiams ir pan. Bet, nepaisant to, jie turi gerą širdį. Ir nesvarbu, kad jų jausmai visuomet būna paslėpti. Skaičiau ir negalėjau suprasti, kaip vaikai gali būti tokie. Tokie abejingi, stiprūs, užsispyrę (kalbu ne apie tą užsispyrimą, kai mažas vaikas parduotuvėje išgriūva ant žemės ir bliauna, kol mama į krepšį neįsideda jo taip trokštamo žaisliuko).

Antroji dalis man patiko. Nors daugelis skaičiusių teigia, kad ši dalis (,,Įrodymas”) mažiausiai įdomi, bet man ji patiko. Joje pasakojama apie Luko gyvenimą. Rodos, vaikystė nebuvo labai laiminga. Bet suaugęs jis neranda laimės. Viena nelaimė seka kitą. Troškimas pagaliau gyventi normalų gyvenimą sudūžta į šipulius. Griaučiai mane kažkodėl veikė atrodo, buvo ir įspūdingesnių, labiau šokiruojančių dalykų, bet kažkodėl mane šokiravo būtent jie Skaitydama antros dalies pabaigą supratau tai, kad nieko nebesuprantu. Kas yra kas, kas teisybė, o kas melas. Nepamenu, ar kada skaičiau tokią knygą kuri būtų tokia paini.

,,Trečiasis melas” – trečioji dalis, kurią skaitydami galėsite sudėti visus (ar beveik visus) taškus ant i . Man tai padaryti pavyko ne iš karto. Painiojausi, kur Klausas, kur Lukas… Galop viskas susidėjo į savo vietas. Iškilo naujas jų vaikystės variantas, kuris smarkiai skiriasi nuo pateikto ,,Storame sąsiuvinyje”. Bet ir šis variantas toks pat įdomus. Pabaiga?.. Šį kartą norėjosi ne tokios pabaigos. Bet kažkokio happy end’o ir negali tikėtis iš knygos, kuri nuo pirmų puslapių yra niūri.

Slogi nuotaika neapleido nuo pat pradžių iki pabaigos. Įspūdį paliko stiprų. Peržiūrėjau paskutinius įrašus, kad pamatyčiau, kada paskutinį kartą mane taip stipriai paveikė knyga. Pasirodo, prieš mėnesį, kai skaičiau ,,Aklumą” . Bet didesnį įspūdį paliko būtent ,,Storas sąsiuvinis”.

Tikrai rekomenduoju. Neteks nuobodžiauti nė minutei.


Ir radau štai ką : http://www.imdb.com/title/tt1474786/

Dabar tikriausiai tęsiu pažintį su Maiklo Džeksono biografija

laTulipe, labai smagu, kad ir tau patiko knyga

Laba

Dorifore, ar matei mano postą dėl "Uliso"?

laTulipe, man irgi pirmojoje dalyje labai stebino būtent berniukų abejingumas. Beje jų senelė tai man visai patiko
Antrojoje dalyje irgi labai įstrigo bei šokiravo scenos su griaučiais. Nors jų iš knygos tikrai neišimčiau
O pabaiga mane visgi tenkino.

Smagu, kad knyga patiko. Dėkui už išsamų atsiliepimą

Va čia tai naujiena Labai lauksiu

o ji tiek laiko stovėjo ant mano stalo vienu metu net nebesinorėjo jos pradėti būčiau tokią knygą pražiopsojus

Aš nemačiau kaip gi čia dabar aš praleidau

Mačiau, labai ačiū, kad pranešei. Bet tuo pačiu ir gaila, jog nežada perleisti

Laba

Visą dieną dirbau, pavargau. Vis dar nieko neskaitau.

Aš tai rašausi, į atskirą sąsiuvinuką, tokiu principu: data, kada perskaičiau, knygos autorius, pavadinimas ir atsiliepimas, pirmieji įispūdžiai apie tai, ką perskaičiau (paprastai tai atsiliepimas, kurį įdedu čia).

Labai labai patiko

Mane tai ved y zlastį

senelei kažkokios didelės neapykantos nepajaučiau. ai, tokia nei teigiama, nei neigiama
aš nei tų griaučių, nei to šuniuko, nei nieko kito neišimčiau viskas labai gerai ten
o aš norėjau, kad jie susitaikytų. gal dėl to, kad visa jų istorija liūdna. va kai visokios meilės seilės būna, tai norisi, kad baigtųsi blogai o čia priešingai

Ai tai postas apie tai, šį skaičiau. Labai liūdna. Aš pavyzdžiui labai noriu turėti savas. Bet kol kas matyt teks tenkintis skolintomis.
Kadangi man visai gerai sekasi draugauti su Dostojevskiu ir jau persiritau per vidurį pirmos knygos. Tai po šio kūrinio imsiu 'Ulisą' skaityti. Žiūrėsim kaip seksis jį prisijaukinti.

Žinok, antrą dalį rasti jų psl. Ulisas Bet pirmos nebeleis. Nebent parduotų kas turi