Skaitau jusu postus ir dziaugiuosi, juokiuosi, kai kur net susigraudinu..
Smagu uz jus, linkiu visoms stiprybes ir daug laimes!
Mano istorija irgi panasi i kaikuriu... Zozdziu taip - draugaujam mes 3 metai, tvirtoj poroj buvom 10menesiu. Pradejom galvot apie bendra gyvenima,o veliau ir apie leli..

Kuo labiau tvirtejo musu santykiai, tuo labiau svajojom apie leli. Kadangi as dar mokiausi su draugu taremes leli daryti po metu ar pusantru, mokslu baigimo proga ir istojimo i kitas studijas.
Saugojomes KP, kad nebutu netyciuku, bet iskilus siokiu tokiu mot problemyciu nutraukiau KP naudojima. Saugojomes sargiukais, o kartais ir ne...

Zinojom, kad yra tikimybe pastoti, bet daugumai po kontraceptiniu priemoniu buna ilga pertrauka, tad vadovavomes statistika, kad mes nebusim toji mazuma, kuri taip greit "uzkimba".
Ejo savaites, as laukiau kol ciklas nusistoves ir vel isivaziuosi i menesiniu grafika. Reguliariai darydavausi nestumo testa, atsargumo deliai, juk dar visus metus reikejo pakentet (nors giliai sirdyje troskau pastoti

). Nebeistverusi tu i PMS panasiu simptomu ir dar pienliges uzklupta nutakavau pas gine.
Mano vyras vis itarinedavo: "ar tik nebusim uzkibe?!"

O as vis atmesdavau: " man turbut po tu KP veluoja mmm."
Vizituotis ejo ir mama, tad ji manes lauke uz duru. Per apziura ginekologe itartinai mestelejo toki varianta : "vaikeli ar tu tik nenescia?!" As net zagtelejau. Ji paliepe tuoj pat nubegt i vaistine nusipirkt nestumo testa ir padave bonkute slapimui. Buvau tokia pasimetusi, kad isbegusi is kabineto nesiorientavau. Mama tik isputusi akis i mane ziurejo ko as cia lakstau

.
Turbut juokinga mano mimika buvo, kai parlekusi i gydytojos kabineta krestelejau i kede ir uzgniauzusi kvapa ziurejau ka ji darys.
Atlikusi procesa ji testa padejo ant stalo ir mes abi ziurejom prisilenkusios KAS TEN ISRYSKES

oi negliu pamenu ta akimirka:" Na taip sveikinu jus su nestumu, testa pasiimkite, galesite parodyti vaiko teveliui". Man kojos, rankos nutirpo, lupa atvipo, akys patvino asarom, o sirdis dauzesi lyg pasiutus.
Isejus is kabineto svarsciau, kaip nuslepti nuo mamos..Tad jaudulio apimta prisnekejau, nesamoniu, kad neistartu nestumo.
Buvo sunku nuslepti jauduli, nes visa virpejau, norejau greiciau namo, kad niekieno nematoma galeciau verkti. Buvau soke, tad vyrui tik nusiunciau zinute, kad laukiuosi.
Vyras is karto nepatikejo, nes 2 kartus buvau ji apgavusi,

tikrinau jo reakcija : ar neissigas, nepabegs i krumus, ka sakys ir t.t. Taciau si kart nebegalejau paaiskint visko zinutemis. Gryzus namo persvarsciau visus uz ir pries, nemaniau, kad taip reaguosiu, juk as to norejau!
Gryzus vyrui jis bande prigaut mane , kad jau meluoju, bet ai pamate akyse asaras suprato, kad 3karta nemeluoju... Prisiglaudusi prie peties islemenau, kad dbr jis jau tetis.. Stipriai mane apkabino ir guode, kad viskas bus gerai, kad susitvarkyim gyvenima, lauksim leliuko, o visa kita nekliutis..
Ta vakara jis mane tarsi ant ranku nesiojo, pilvuka buciavo, gloste..

Kaip buvo miela, o as vis verkiau... pati net nezinau - is laimes ar is dziaugsmo, matyt jaudulys viska sumaise. Uztat mano vyras isliko ramus ir blaivaus proto.
Po savaites kai suzinojom tikslu laika 6-7sav. Visos abejones dingo, o vyras tik drasino mane ir gyresi, kad bus teciu. 12sav. Echoskope dalyvavo ir tetis. Visu pirma tetis pamate musu leli ekrane. Stebejau jo veida, akis, kaip pasikeite jo nuotaika: veide spindejo dziaugsmas, o akyse pasirode jaudulio asaros. Pati pamaciusi irgi nesusilaikiau... Atminciai gavom nuotraukyte, kuria suskubom parodyti tevams...
Truputi ilgoka istorija, bet lb uzvlde jaudulys...