TWILIGHT saga, 45 tema

Daiva

nuostabūs žodžiai, mane žiauriai nudžiuginai

tegul išsipildo visoms

o tau linkiu, kad tavo gerumas kitiems grįžtu šimteriopai su kaupu tau pačiai

na ką, aš gaminu du skirtingus tortus - vieną nešiuos, kitą - rytoj namie turėsiu... snigo iki pilvo, nežinau kaip čia judėti kažkur

bet vistiek noriu

Noriu padėkoti šio skyrelio publikai už tai, kad esate tokios nerealiai fainos

Naujiesiems linkiu, kad jie jus džiugintų, turtintų, šiek tiek vargintų, bet duotų atsiilsėti, kad būtų dėl ko pakovoti ir kad būtų smagu laimėti, kad būtų širdy virpuliukai ir tuo pačiu mielas pilnatvės jausmas. Linkiu kad svajonės pildytųsi mažais žingsneliais, ir kad kelias iki tų svajonių būtų mielas žingsniuoti

Gražių, šiltų, smagių, jaukių, mylimų ir džiaugsmingų artėjančių metų!

pasaką, pasaką reikia pribaigt

Papildyta:

"Twilight Naujametinė istorija savaip"
...Už jūrų už marių...gyveno mergaite vardu Bela...
Akys kaip arbuuuuuuuzai, papukai kaip svarainiukai...
Kartais ji pasvajodavo, kad galėtų būt ir atvirkščiai. Tuo tarpu kitam jūrų marių gale gyveno - jis. Irgi su svarainiais, tik truputuką žemiau.
Jis buvo nepaprastas berniukas, nes karštą ir saulėtą vasaros dieną jo svarainiukai švytėdavo lyg deimantai, net pro juodžiausias ir storiausias kelnes prasiskverbdavo akinanti ir dieviška šviesa. Vieną saulėtą dieną, mergaite Bela klajojo ieškodama nežinia ko ir miško tolumoje pamate tą akinančią šviesą...
Kol mergaitė žiopsojo, iš už debesies išlindo kaitri saulutė, o svarainiai dar labiau sužibo. Akinančią šviesą matė ne tik mergaitė, bet ir ateiviai, kurie nusprendė pagrobti švytinčiais svarainiais berniuką ir jį ištirti savo laboratorijoje.
Vargšai ateiviai. Jie nežinojo, kad šis berniukas ne šiaip berniukas su švytinčiais deimantais kelnaitėse, o monstras galintis jų skraidančią lėkštę sugniaužti į didelę pončką. Taigi...mergaitė, pamačiusi ryškią šviesą...kliuvinėdama už kelmų, skubėjo link jos ...
Šitaip manė naivi mergaitė, kuri vis dar negalėjo atsistebėti švytinčiais svarainiais. Ji net nenutuokė, kad ateiviai stipresni už berniuką. Viens du, ir švytinčių kiaušių savininkas jau skrido tolyn nuo mergaitės.
Taigi, drąsi mergaitė arbūzo žalumo akim iš už krūmų stebėjo kovą tarp švytinčio spinduliuojančio berniuko ir nežinia iš kur atskridusių ateivių. Ji pati stebėjosi savimi, kad jai visiškai nebaisu. Ji kone suprato ateivių gargaliavimą ir šioje kovoje palaikė berniuką.
Pamačiusi netolygią kovą, ji nutarė įsikišti. Berniukas išvydo iš už krūmų besiverčiančiu šuoliu iššokančią Šao Linio vienuolyno auklėtinę - karę Drąsioji Angis, su švytinčiu Luko Skaivokerio kardu rankoje. Kardą jai seniai seniai buvo padovanojęs pats Lukas, už maloniai praleistą naktį, bet tai jau kita istorija...
Berniukas švytinčiais kiaušiukais aiktelėjo... nes pamatė, kad į jį žiūri ne tik pasimetusi mergaitė, bet ir Tomblibukai su Pontipinais, kurie grybaudami visai netikėtai atsirado netoliese.
-Ai!, - sušuko vaikinas švytinčiais kiaušukais, kurie iš adrenalino buvo tokie susitraukę, kad jų spindesio veik buvo nebepastebėti - vaikai to neturėtų matyti; ateiviai, turėkit sąžinės!!!
Ateiviai sukluso nuo žodžio "vaikai". Bela, karingoji Angis, mikliai vienam iš ateivių po gerkle kyštelėjo kardą. Antrasis ateivis sugurgė pradėdamas derybas. Jie gauna Tombibukus ir nešdinasi iš šios planetos arba toliau kaunasi iki nurėš spindinčius pasididžiavimus gražiajam berniukui.
Bela greitai primetė, kad Tomblibukai seniai buvo įsigrisę visiems šiame miške, o kad šie kvaili ateiviai tuos neūžaugas senius laiko vaikais...
- Palikit berniuką man. Imkit vaikus ir nešdinkitės. Šįkart jūsų pasigailėsiu...
...Ir dar priedo pasiimkit Pontipinus, jei tik pažadėsit nebesugrįžti, - tęsė pasimetusi mergaitė.
-Mmmm - pradėjo pokalbį pats seksualiausias ir blondiniškiausias šių girių sanitaras Karletis, kuris netikėtai nusileido nuo galingiausios pušies viršūnes. - Eeeeriiiiiiiiii, kllllurpppooooo, ruuuughuuuuu!!!! - jis garsiai gargaliavo ateiviams.
Ateiviai susigūžė lyg nekalti šuniukai, čiupo tomblibukus, vieną besimuistantį pontipiną, šoko i savo metalinę geldą ir išnyko dangaus platybėse.
- Tėti, tėti, tu mus visus išgelbėjai - cype švytakiaušis berniukas.
- Ach... Kokie Jūs nuostabūs - neatitraukdama akių nuo Karlecio tarpupirščių, kurie taip pat kerinčiai spindėjo, dejavo Bela.
Staiga... iš medžių viršūnių nusileido švytintpapė blondinė, kuri akivaizdžiai kažkuo buvo nepatenkinta. Raumenų kalnas, apsirengęs mylimiausiais treningais su penkiom paloskėm, bandė raminti niurzgą blondinę, bet jam sunkiai sekėsi. Nedraugiškai nusiteikusi blondinė bandė nužudyti vis dar pasimetusią mergaitę žvilgsniu.
- Na gerai, švytintys gražuoliai. Laikas išsiaiškinti, kas jūs tokie ir kodėl švytite stipriau už mano Džedajų kardą, - griežtai tarė mergaitė, bandydama neatrodyti pasimetusia, - Jūs švytite, nebijote ateivių, nebijote net manęs, kiečiausios Šao Linio auklėtinės. Aš manau... - Bela pritilo.
- SAKYK, SAKYK GARSIAI -- ištarė visa šutvė balsu
-Aš manau jūs drąsūs!!! - pagiriamai ištare ji ir jos balsas sudrebėjo iš keistos pagarbos.. Lyg kas už ūsų tampytų (hmm, taip, ji turėjo ūsiukus...) Iš už kito medžio pasirodė maža stilinga mergaitė su keistai į visus žiūrinčiu vaikinu.. Tikrai, ir šitas švytakiaušis kažką sugeba.. Tada, kai jis sugeba, Bela nieko nesugeba. Net susikaupti ir tiesiai nulaikyti savo kardo, kuris jau beveik nešvytėjo. Matyt, čia kažkas ne taip...

ir... Ji net nepaklausė kuo jis vardu... Bela atsiduso apsisuko ant kito šono ir - Ach! išpilta prakaito sušuko Bela - koks baisus sapnas...Berniukas švytininčiais kiaušiukais...ir aš thai fu kung fu meistrė...kurgi ne..O dar tie ūsiukai - staiga čiupo sau už lūpos - o, kad tai būtų tik sapnas...Bleee ir vėl pamiršau naujus peiliukus nusipirkt...
Belai krito pupų dydžio ašaros. Ne, ne dėl vėl užvešėjusių ūsiukų, bet dėl to nuostabaus grožio švytakiaušio - tokio tobulo sutvėrimo ji net įsivaizduoti negalėjokūkčiodama bandė prisiminti sapną ir jo gražuolį.
Bum... Po kelių sekundžių vėl bum... Bela pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą kur girdėjosi stuksenimas. Ant ąžuolo šakos tupėjo voverytė ir mėtė į Belos langą giles. Mergaite pažvelgė savo ašarotomis akimis į voverytę... O Dieve.... Jos akys... Voverytės akys... Jos jai buvo tooookios matytos ir ji palengva išsiropštė iš lovos ir atidarė langą. Voverytė stryktelėjo ant palangės. Bela čiupo voverę ir ėmė glostyt...Iš pradžių glostymas buvo švelnus, bet paskui peraugo į nervišką pešiojimą...Ji vis glostė ir glostė, kasdama sau apatinę lūpą. Jai sunku buvo valdytis..Daktarai sakė, kad jai "švelnaus dėmesio psichozė" ar kažkaip panašiai.
Mergaitė tik oplia ir prasikando lūpą! Kad paplūs kraujas bėgti. Ne lašiukais, o čiurkšlėm! Voverytė tik išsprogdino mergaitės kažkur matytas akis ir jos pradėjo ..juoduoti..
-Kas čia vyksta?? - sunerimo Bela.. Pagaliau ji jau buvo prigriebusi savo palaidinę kraujui sugerti.. Žiū, o voverytė įsikandusi paraudusį nuo kraujo rankovės galą ir ..čiulpia.. "Ne, nu ji tikrai kvankt", - pagalvojo ir padėjo voverę ant savo lovos.. Už durų išgirdo beldimą ..
O beldėsi ne kas kitas, kaip tėvelis medžiotojas. Jis jau seniai bandė sumedžioti voverę. Voverė trumpauodegė tėvelio kantrybę jau buvo išsėmusi. Pykšt pokšt - voverės nebėr.
"Pasiūsiu dukrelei kepurę", - nusprendė tėtis medžiotojas, džiaugsmingai žvelgdamas į voverės lavonėlį.
Nepraėjo nė pora kalendorinių dienelių, o Bela jau turėjo naują kepurę su juodom, kaip kava, akimis, žvelgiančiomis kažkur nuo pakaušio. Išėjo ji į girią pasivaikščiot...
Ėjo ir glostė sau kailinį pakaušį...Niekaip negalėjo pamiršt to keisto voverytės elgesio. Akyse stovėjo vaizdas, kaip ji godžiai čiulpia rankoves galą. Staiga, užuž krūmų išgirdo garsų čepsejimą.
- Kas čia? - Sutrikusi paklausė Bela.
Tyla.
Vėl čepsėjimas.
- Aš nieko nebijau! Aš moku muštis, kaip ČikiČanas!!!!
Tyla. Nejaugi mergaitės išsigando ir pabėgo? Neeee, juk girdėtų šlamančius lapus.. Negirdėjo. Pagaliau išdrįso praskirti greta esančio krūmo šakas. Dėl viso pikto, pritūpė ir apsižiūrėjo, ar arti nėra kokio kelmuko, už kurio galėtų ..užkliūti..
- Nee, nežiūrėk, - sušuko iš už krūmų. - Aš negražus, bjaurus, keistas!!!
Bet Bela nebijojo. Tik suraukė lūpą, kad gražiau jos ūsiukai atrodytų (prieš veidrodį bandymai davė peno, žinojo, kaip pasisukt)..
Ir ji pagaliau pamatė berniuką, kurio nosis buvo ilga ir graži (kaip vokiečio aviganio), ausys stačios, akys plačios, ir jis turėjo uodegytę, kurią vizgino.
Mergaitės visiškai neišgąsdino pamatytas vaizdas, ją labiau erzino čepsėjimas.
"Nejaugi, šio keisto berniuko niekas nemokė, jog čepsėti itin nekultūringa", - mąstė sau tylomis mergaitė.
- Kas tu? Ir ką čia valgai? Nejaugi niekas nemokino dalintis?
Berniuko uodega sustojo, susisuko į kamuoliuką... Ausys nulinko, akys prisimerkė...
- Aš esu Kęstas. Nori? - ir jis atkišo mergaitei keistą melsvą gabalą, panašų į
plasteliną.
"Maža to, kad pats keistai atrodo (ir koks keistas tas mūsų kaimas...), tai dar ir plastelinu maitinasi", - pagalvojo mergaitė.
-Ačiū, bet matau, jog tau pačiam nedaug liko, tad atsisakysiu. Bet tu labai mielas, kad daliniesi su nepažįstamąja.
O nežinojo Bela, kad ten buvo ne plastilinas, o kriptonito gabalelis, ir jei būtų jį suvalgiusi, būtų pavirtusi į berniuką su vokiečio aviganio nosim ir riesta uodegyte.
Bet berniukas taip lengvai nepasidavė. Jis griebė Bela už rankos ir pradėjo kišti mėlynąjį gabalą jai į burną... Tik staiga jo akys užkliuvo už Belos ūsiukų ir trumpam sustingo. Merginai antrąkart kartoti nereikėjo, ji spėjo išsilaisvinti iš keistojo berniuko glėbio ir kad šoks pro duris.
-Tėti, gelbėk!

<{POST_SNAPBACK}>

[/quote]
man patiko ta viena, kad veiksmas vyksta kažkur už krūmų, o paskui Bela "tik šoks pro duris"

nors gal čia į vidų?

Berniukas puolė iš paskos. Jo šlapią gleivėtą nosi pasitiko tėčio dvivamzdis.
- Ko tau reikia išsigimėli? Nori ir tu kulkos kakton?
Bela sucypė. Ji nenorėjo, kad berniukas mirtų. Jautė jam kažkokį keistą prieraišumą.
- Ne tėti, pasiliekam jį. Uždarysim rusyje, bandymams.
Tėtis niurgztelėjo:
- Na, gerai...

Apklausa: Ko aš palinkėčiau savo palatos draugėms? (51 nariai(-ių) jau prabalsavo)

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Apklausa: Ko aš palinkėčiau savo palatos draugėms? (51 nariai(-ių) jau prabalsavo)

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis