Neveriu dukrytei auskarų ir neversiu, kol ji pati sąmoningai to nenorės (dabar tie norai tokie.. vieną dieną nori,kitą jau ne ir pan). Tiesa, ji dar nežino, kad mažoms mergaitėms veriami auskarai, nė karto nėra to prašiusi, beje, ir mano kvepalai, kosmetika, kiti papuošalai jai taip pat įdomūs tik kaip MANO, niekad nėra prašiusi ją padažyti ar pakvėpinti. Kažkaip ir be aiškinimų jai aišku, kad čia yra suaugusių moterų reikalai. Tiesa, nupirkau jai karoliukus ir apyrankę su jos vardu, patinka, bet matau, kad ją vargina, pabūna, pabūna ir nusiima. Kai buvo maža, mėgdavo segtukus, gumytes, rišdavaui kasas, dabar nebenori, prašo leisti būti palaidais plaukučiais, jie labai vėlėsi, todėl gerokai pakirpom, dabar vaikšto palaidais. Laikrodukai, apyrankės, lankeliai ir pan. labai greitai pradeda ją nervinti, viską anksčiau ar vėliau nusiima. Kitas reikalas -drabužėliai. Nori suknyčių, protestuoja prieš kelnes, mėgsta dėlioti,žiūrėti drabužius, rengtis, rinktis ir t. t.
Mano asmenine nuomone, aš, kaip mama, neturiu teisės dėl savo užgaidos durti skylės savo vaiko kūne. Taip, kartais tai yra nemaloni pareiga, pvz, adatos dūris pas gydytoją. Prievarta prieš vaiką, bet jeigu tie vaistai būtini, ką gi padarysi. Bet čia yra dūris dėl užgaidos. Kai ta užgaida bus jos - prašom, o aš esu visiškai laisva tiek, kiek tai susiję su mano kūnu: galiu durstytis, tatuiruotis ar pan (nors to ir nedarau). Bet turiu tokią teisę. Vaikas nėra mano nuosavybė.