Tą žiemą sunkiai susirgau. Savaitė po savaitės, o man vis blogėjo, ir ligos istoriją ėmiau skaičiuoti nebe savaitėmis, o mėnesiais. Tačiau vieną dieną pasijutau geriau. Ir man, tiek mėnesių prieš savo akis mačiusiai tik žydras lubas (tiesą sakant, man iki šiol paslaptis, kaip tose lubose neprasvilinau skylės savo žvilgsniu), pagaliau buvo leista išeiti iš namų!
Turbūt joks žmogus, nepraleidęs lovoje bent mėnesio, sunkiai suprastų mano džiaugsmą vien tuo, kad galėsiu vaikščioti, matyti žmones, galų gale - pavargti nuo ėjimo!.. Negana to, tai ne šiaip pasivaikščiojimas, o pasivaikščiojimas su mylimuoju, kuris tiek mėnesių kantriai leisdavo "superduperįdomius" vakarus palinkęs prie mano mažutės lovos (o čia irgi neišaiškinta paslaptis, kaip jis per tą laiką neprasėdėjo joje skylės) ir klausydamasis sunkaus mano kvėpavimo. Viskas baigta, liga pamiršta - visas pasaulis mūsų dviejų!
Tokių ir panašių minčių lydima, leidausi paimama už rankos ir vedama per pievas, laukus... Nuo oro gaivos ir spalvų gausos man sukosi galva, o mylimąjį norėjosi nešti ant rankų 
Glaudėmės vienas per kito, švelniai apsikabinę bučiavomės... Tirpau iš laimės 
Net nepastebėjau, kaip priėjome apleistą sodą. Žinoma, koks ten sodas per tokius šalčius - aplink vien pusnys, medžiai pliki plikutėliai. Meluoju. Vienas medis buvo kitoks. Aukštai aukštai, pačioje viršūnėje, kabojo mažytis obuoliukas. Nebūčiau aš Ieva, jei nebūčiau užsimaniusi to mažojo obuoliuko 
Taigi, maniškis netrukus kibo į darbą - purtė obelį kiek turėjo jėgų, bandė į ją kopti, tačiau nieko nepešęs - tik apsidraskęs šakomis, turėjo leistis žemyn. O obuoliukas - užsispyręs. Kabo sau kaip kabojęs ir nei krust 
Ką gi, visą dieną nešalsi prie tokio užsispyrusio obuolio, o jau ir temti pradėjo, todėl pasukome namų link...
Deja, liga niekur neatsitraukė: vos grįžus vėl pakilo temperatūra, ir man toliau teko žiūrėti į vieną tašką mano mylimosiose žydrosiose lubose.
Ryte aplankyti atėjo jis. Kaip visada - vaisiai, šokoladas, saldainiai... Ir... pala pala... Kas gi čia? Ar tik ne...? Taip, tai mano išsvajotasis obuoliukas!!!... Mažytis, sušalęs, susiraukšlėjęs, bet toks mielas, ir tiek daug man tą minutę pasakęs... Jis... Jis dėl manęs grįžo į tą sodą, susirado tą vienintelę obelį, ir tik jam vienam žinomu būdu sugebėjo nuraškyti tą obuoliuką, kabėjusį pačioje viršūnėje... Ašaros užspaudė gerklę, taip susigraudinau pamačiusi tą obuoliuką. Spaudžiau jį prie širdies kaip didžiausią turtą...
Moralas: dabar kai pagalvoju, reikėjo tą obuoliuką pakabinti prie įžimiųjų žydrųjų lubų - gal būčiau greičiau pasveikus
