Laiškas dukrai

Labai grazu,net apsiverkiau...

Aš atsisėsiu šiandien... Ne vakar, ne ryt... Paimsiu baltą popieriaus lapą ir pradėsiu rašyt...

Kaskart pagalvojus, kad galbūt laikas Tau papasakoti mūsų istoriją, mintyse skambėdavo šie dainos žodžiai.
Ir šiandien ta diena, kai nusprendžiau, kad noriu, jog Tavo istorija atgultų į lapą popieriaus. Būtent į lapą... Kurį ketinu įdėti Tau į prisiminimų dėžutę. Nusprendžiau, jog rašysiu ją vieną kartą - jokių braukymų, taisymų, trynimų. Kokia ji gausis, tokia. Juk tai Tavo istorija... Ir mano... Tai mūsų istorija.

Virsta vakaras auštančiu rytu,
Blausias rūkas kažkur tarp kalnų,
Jei kas nors manęs paprašytų,
Apsakyt ką dabar aš jaučiu.

Nesakyčiau, kad skauda, kad gelia...
Nesakyčiau, kad tolsta viltis,
Ir kad mažą vaikelio rankelę,
Sapne glostau, mana paslaptis...

Širdį, lūpas, akis atiduočiau
Už stebuklą karštai melsdama,
Kad tik mano ranką laikytų,
Ir paglostęs sakytų "Mama"...

Šis eilėraštis buvo pirmajame mano darbo kalendoriaus puslapyje nuo tada, kai mano mintyse apsigyvenai Tu, mieloji. Vis paskaitydavau, paslapčiomis ir ašarą nubraukdavau, nes Tu neskubėjai mūsų su Tėveliu nudžiuginti. Prabėgo karšta, nerūpestinga vasara, lietingas, vėjuotas ruduo... Sulaukėm Kalėdų...
Neužilgo ir Naujieji. Dukryte, ar pameni tą nuotrauką, kuri įsegta Tavo albume? Na, toji su prierašu "Nauji metai, Tu jau pilvelyje, tik mes to nežinom". Tai va apie šiuos Naujuosius dabar ir rašau. Kaip niekad linksmi, kupini geros nuotaikos ir linkėjimų "vaisingų metų vaisingųųųųų". Kreiva mano šypsena, mane stipriai apkabinęs Tavo tėtis ir nuoširdūs draugų žvilgsniai. Kaip aš slapta norėjau, kad tie jų linkėjimai išsipildytų! Tėčiui irgi sudrėko akys, jis neišsidavė, nusuko galvą į šoną, bet aš viską mačiau...
Po poros dienų ant mano gimtadienio torto jau degė 24 žvakutės. Tau turbūt nesunku atspėti kokį norą sugalvojau? Bet nepavyko jų visų man vienu kartu užpūsti. Nusivyliau, kaip maža mergaitė, nes vis dar tikėjau tuo, jog neužpūtus visų žvakučių noras neišsipildys. Dabar jau žinau, kad Tau taip niekada nesakysiu!
Dienos vis bėgo - pilkos, šaltos ir visos lyg pirštai, vienodos.
Bet atėjo sausio 12-oji. Tavo tėtis vis vaikšto iš paskos ir neatstoja: "nusiperkam testą", "nusiperkam testą". Na ir kam jis, galvoju, juk vistiek mūsų nenudžiugins, tik privers dar kartą nubraukti karčią ašarą. Na bet Tavo tėtis atkaklus (dabar ir Tu tai puikiai žinai) - jis mane įkalba nuvažiuoti nusipirkti nėštumo testą. Juk 22 val. vakaro, ryt į darbą, bet tas jo entuziazmas uždega ir mane. Jis lyg ant sparnų nubėga iki aikštelės, ir per porą minučių atsiduria prie laiptinės. Važiuojame iki budinčios vaistinės. Dievaži, kaip kokie paaugliai, juk naktis beveik...
Negana to, kad ištempė mane naktį, Tėvelis dar ir įkalba nusipirkti du testus. Visai pablūdo... Bet paimu du.
Išaušta rytas. Ech, pro vos pramerktas akis bandau įžiūrėti kelią į vonią, mintyse jau dėliojuosi dienos darbus. Reikia ir tą testą pasidaryti.

...Mieloji, sakau atvirai, tikrai nemaniau, kad Tu jau mano pilvelyje...

Išsivynioju pirmąjį (rašau "pirmąjį", nes dabar jau žinau, kad pasidarysiu juos abu), palašinu, palaukiu... Nors nėra ko laukti - užtikrintos dvi juostelės. Instrukciją žinau mintinai, bet vistiek puolu jos skaityti... Ech, kaip man dabar juokinga... Išsivynioju antrąjį testą: kaip dabar pamenu, lietuviškas, "Bitutė". Beje, jie abu yra dėžutėje, kurioje ir radai šį laišką. Tas rožinis ir yra lietuviškoji Bitutė Jis irgi teigiamas. Iš vonios, į miegamąjį, šaunu lyg sprinterė nuo starto linijos. Niekad nepamiršiu kaip Tavo Tėtukas pašoko iš lovos ir taaaaaip stipriai mane apkabino, kad pritrūkau oro!
Prasidėjo laukimas... Ilgas laukimas... Pagaliau sužinojome kad Tu - mergaitė. Nedrąsiai pradėjau žiūrinėtis rūbelius, ruošti Tau kraitelį. Gal tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt devynis kartus mąsčiau kaip gi Tu ateisi į šį pasaulį? Galbūt staiga pašoksim iš lovos ir patakupstom lėksim į gimdymo namus? O gal nubėgus vandenims, ramiai išsimaudysiu, pakelsiu Tėvelį ir papusryčiavę išvažiuosim gimdyti? O gal viskas prasidės kiek anksčiau ir aš negalėsiu gimdyti taip trokštamuose Krikščioniškuose gimdymo namuose? Reikės važiuoti į Klinikas tada... Prisipažinsiu, kad nei vieną kartą nepagalvojau, kad gali gimti ne naktį. Oj kaip aš tada klydau!
Į pirmąjį pasimatymą su mumis Tu neskubėjai. Kviečiau Tave kasdien, pasakojau koks gražus ir šiltas pasaulis Tavęs laukia. Na, bet Tu Mergelė - ožkutė.
Nerašysiu, Tau mieloji, čia medicininių terminų ir diagnozių, tiesiog mūsų gydytoja nusprendė, jog pirmadienį (2010 m. rugsėjo 20 d.) truputį paskatins Tavo atėjimą.
Aušo tas šiltas pirmadienio rytas... Jis aušo mano akyse - per naktį nė bluosto nesudėjau. Vieną dieną Tu mane suprasi...
Abu su Tėveliu išvažiuojam Tavęs pasitikti.

Žinai, o aš išsipuošiau lyg į pasimatymą - iš vakaro išsilyginau mėgstamiausią suknelę, nusivaliau batus, išsitraukiau visiškai naujas pėdkelnes. Juokiesi ar ne?

Ta diena man buvo labai ypatinga.
Nenorėjau aktyvaus skatinimo, gydytoja mane suprato, todėl gavau mažos tabletės, mažą ketvirtadalį. Bet ji neveikė kaip turėtų. Netgi priešingai - mane pradėjo migdyti. Gydytoja patikino, kad Tu tikrai neskubi, todėl tėvelį išsiuntėm į darbą.
Apie 14 val. prabudau nuo jau nebejuokingų periodiškai pasikartojančių skausmų. Nagi nagi, jei čia jau sąrėmiai, tuomet valio, aš gimdysiu! Ei ir kas sakė, kad labai skauda? Na nemalonu ir tiek...
Po poros valandų, pagalvoju, kad reikėtų kviesti tėvelį, noriu, kad jis būtų šalia. Tėtis mūsų spartuolis, atlekia per 10 min. Tiesa, paprašau, kad pakeliui pričiuptų kokį žurnalą, juk žinai Dukryte, kad be skaitymo negaliu. Tą dieną irgi negalėjau. Bet Tu juk nepyksti, ar ne?
Apie 18 val. jau ir žodį ištarti pasidaro sunku. Darau visus įmanomus pratimus - klūpiu, stoviu, linguoju, kvėpuoju... Niekas nepadeda. Atėjus gydytoja sako, kad eisim leisti vandenų ir, kad šiandien tikrai gimdysiu. Tą minutę apsiverkiau. Apsižliumbiau didelėm, kaip pupos, ašarom, nes supratau, kad jau visai netrukus mes susitiksim.
Ateinam į apžiūros kabinetą leisti vandenų (jei kada nuspręsi gimdyti Krikščioniškuose gimdymo namuose, tai šis kabinetas yra vadinamas "priimamasis"). Pamatau tuos siaubingus įrankius - jau dezinfekuotus ir laukiančius manęs. Žirklės su užsirietusiais galais, replytės, pincetas... O ne tik ne tai... Kojos dreba, ašaros pupsi, nenoriuuuuu... Vandenys nubėgo patys, tiesiog belipant ant apžiūros kėdės...
Na žinai ką, vat tada ir prasidėjo. Verkiau, šaukiau, kramčiau lūpas, spaudžiau lašinės stovą. Gėda prisipažinti, net ir nusišnekėt pradėjau: sakau "paleiskit namo, aš pailsėsiu ir grįšiu". Dievaži, netekau sveiko proto.
Paprašiau nuskausminamųjų. Juos suleido ir apie 20.45 val. grįžom į palatą, kur mūsų nekantriai laukė Tėvelis. Žinai kuom jis man pasigyrė? Ogi, nuo 16 val. ar nebuvo parūkyt! Tai bent pasiekimas!
Seselė bando pajungti tonų matavimo aparatą. Vis bando ir bando... O mes su Tėveliu ramiai šnekučiuojamės. Sąrėmiai dar yra, tačiau pakenčiami. Staiga sesutė atsitraukia ir sako, jog tuoj pakvies daktarę. Na mes nekvaili, aišku, kad kažkas ne taip. Atbėgus gydytoja ieško Tavo toniukų. Randa, bet jie silpsta akyse. 80, 75, 60...... 40... Lyg ir kilsteli sekundei ir vėl krenta žemyn.
Išvada: kaklelis atsidaręs tik 5 cm, važiuojam į operacinę.
Aš vėl paplūstu ašaromis... Juk turėjau Tave gimdyti pati, norėjau Tave priglausti prie krūtinės, tik gimusią, šiltutę... Noriu pajusti Tavo kvėpavimą šalia, noriu, kad ieškotum krūties, noriu, kad pradėtum godžiai žįsti, o mes su tėveliu susikibę už rankų žiūrėtume į Tave! Bet šios galimybės netenku...
Prisimenu tik kad labai skaudėjo. Jaučiau, kaip pradėjo pjauti, kaip užspaudė pilvą... Verkiau kaip noriu Tavęs... Deja... Tave mačiau vos porą sekundžių. Gimei pridusus, mažo svorio, nelaikei šilumos. Iškeliavai į inkubatorių, o aš į pooperacinę palatą. Taip ir išsiskyrėme tada...
Pabudau po poros valandų, Tavo tėvelis buvo šalia, o Tu ten - viena... Bet Tėtukas laikė mane už rankos ir prisiekinėjo, jog pabūna 10 min. su Tavim, 10 min. pas mane... Ir taip visą vakarą.
Apie vidurnaktį, o jergutėliau, stebuklas, man atneša Tave! Tik kažkodėl paduoda tėčiui. Daktarė sako, kad man negalima, aš baisiai drebu. Tuomet susitvardau ir sakau "Nebedrebu jau, duokit man mažylę". Pagaliau su Tėčio pagalba, laikau Tave ant rankų... Pabūni tik pusvalanduką - Tau reikia grįžti į inkubatorių, nes krenta temperatūra...
Kitą rytą jau noriu stotis ant kojų, noriu greičiau kilti į antrą aukštą ir būti ten, kur ir Tu. Deja, kūnas manęs neklauso... Tačiau apie pietus mes susitinkame.
Ne, daugiau aš Tavęs nebepaleisiu!
Rašydama Tau šį laišką, viską išgyvenau dar kartą. Matai, netgi kelios raidės susiliejo - tai mano ašara, netyčia užkritusi ant šio lapo...
Ši istorija - mano brangiausias prisiminimas.