QUOTE(Karusia @ 2011 09 21, 20:18)
Su Duksiu pasitaikydavo ir pasitaiko tokių reakcijų. Draugės sūnus, labai sudėtingo būdo berniukas, apskritai pratybas, vadovėlius mėtydavo, trypdavo rėkdavo- paskutiniais žodžiais. Pamokas paruošt- geriau pasikarti. Ir pirmus tris metus taip diena iš dienos ir mokslai prastokai sekėsi. Ketvirtoj klasėj - persilaužė. Nieko nedarė tiesiog kantriai, ramiai ruošė su juo tas pamokas ir viskas. Pradėjo sektis- nusiramino. Duksis taip ir sako- tingiu. O naujam broliui mokytis tiesiog sekasi ir jis labai noriai tai daro. Pyktis ištinka kai parkeris nerašo, o jis visiškas kairiarankis tai parkeriai ne visi ir tinka. Galvoju, kad visa tai nuo savivertės, nuo mokytojos, nuo subrendimo irgi(bet ne lemiamas) irgi priklauso. O kad žaisti nori- tai visi žaisti nori, daug pradinukų su žaisliukais eina ir žaidžia. Ne viskas taip paprasta.
Save kai prisimenu pradėjusią eiti į mokyklą tai irgi pamokas be barnių pradėjau nuo lapkričio ruošti- bet į mane reikėjo žiūrėti. O kai pirmą kartą mama pasakė kad jau sėstumėm ruošt tai taip ir sakiau- mokytoja pradėjo - mokytoja ir pabaigs. Ir nė nežiūrėjau nei į tuos pagaliukus, nei į knygas.
Labai gerai suprantu ką tu sakai, taip ir matau ir Duksį ir kitus- ne tik draugės tą aprašytą berniuką. Auga, protingėja ir praeina. Praktinė patirtis sako taip, o teorijų tai čia galima prirašyti visokiausių- realiai jos neveikia
Papildyta:
QUOTE(Germinė @ 2011 09 21, 21:03)
Trečiokas tai Džiugas,o pirmokas kas?Ar aš ką praleidau?
Grait pasakoji
Ką čia tokio papasakoti- turim va tokį septynmetį pirmoką. Ir labai džiaugiamės vieni kitais- daugiau nėra ką pasakoti. Sunki ir ypatinga ta jo situacija, istorija- tikrai ne eilinė, kai aprims aistros papasakosiu daugiau. Kažkaip ir man reikia nepykti viduj ir pabandyti suprasti, kad gyvenime būna dar ir taip.