Sveikos pirmokėlių mamos.
Karusios rūpesčių kažkokiais gal kitais pavidalais tikiuosi su mažyliu. Vienas džiaugsmas, kad mus "išbrokavo" ( ne jų klientai ) Raidos centras. Antras gimęs pačioje metų pradžioje - sutaupysim metus laisvės nuo mokyklos. Bus per plauką vyresnis už klasės draugus. Mažius pažįsta atskirus skaičius, susako iš eilės, bet ryšio tarp skaičių (taip pat skaičių ir daiktų) - jokio supratimo. Su raidėmis tas pats. Sunkiai suvokia taisykles grupiniuose žaidimuose. Žiūrėsim dar yra laiko.
Šiaip aš tik dabar pradedu atsitokėti. Viskas lyg ima nussistovėti ir mums, ir vaikams. Nauji namai (arčiau gamtos). Mažyliui stresas, kad "pasikeitė brolio darbukas". Darželyje ėjo į vieną grupę, prišmokyklinėje dažnai matydavosi, eidavo kartu žaisti ne tik lauke, bet ir grupėje.
Dičkiukas laimingas mokykloje. Jam čia viskas puiku, kaip ir darželyje tik įdomiau, nes užduotys įdomesnės ir sudėtingesnės. Turi puikią mokytoją, kiekvieną rytą nori eiti į mokyklą. Jau pats pradeda suprasti kurią dieną neštis "Pupą", kurią "Skaičių šaly". RAšyt sekasi, na viskas sekasi ir su noru. Žinoma, grįžus namo praeit pro dviratį sunku, bet žino, kad tik paruošus pamokas...protestas gal daugiau dėl įvaizdžio. Padaręs namų darbus kviečia žiūrėti. Gi vieną dieną žiūrių matematikos sąsiuvinį, o ten vietoj nurodytų eilučių-kvadratėliais, trikampiukais ir apsktitimais, mano brangenybė pripiešė visokių šių figūrų junginių ir su džiaugsmu klausia, ar mokytoja pagirs. Sakau - nežinau, gi užduotis tai ne tokia buvo. Pagyriau už pastangas ir laukiau su baime, ką pasakys mokytoja. Anot vaiko ji pasiteiravo, kodėl šis taip padarė, išklausė jo džiūgavimus ir paprašė atidžiau vykdyti užduotis. Džiūgavau dabar aš, kad nesumenkino. Vakare piešėm didžiulį "žemėlapį" iš visų įmanomų figūrų. Nu grafiko pašaukimas stačiai

. Dailės specialistai mums patarė neplanuoti mokytis dailės labai rimtai, nedainuoti dėl balso stygų ("Ąžuoliukas" galutinai išbrokavo). Piešt ir dainuot nori: tai piešiam ir dainuojam namie, lankom piešimo būrelį. Kad tik mums gerai...
Sėkmės kantrybės, jautrumo ir tvirtybės visoms.
alfija, sveikinu nuoširdžiai už ryžtą ir džiaugiuosi dėl pirmokėlio.
Vat dėl Džiugo, jei imtų tingėt groti, tektų apsispręst, ar "laužt" iki pilnasupratystės (daug tokių laužtų vėliau labai laimingi dėl to laužimo - čia iš ne vieno ir ne dviejų asmeninių pokalbių), ar duot pasirinkimo laisvę. Aš dėkinga savo tėvams, kad kažkada "paleido" grot į kitą miestą, o ne privertė toliau važinėt į matematikos olimpiadas.