Knygų skaitytojų klubas, 72 tema

pavėluoti sveikinimai klopedijai gimtadienio proga




šaunuolė

A. EGZIUPERY Mazasis Princas

Pati geriausia knyga apie dykumą mūsų sielose...

Chouchou, dažniau čia užeik.

Ar kas skaite Ch.Dickens "Pomirtiniai pikviko klubo uzrasai"? netycia akis uz jos uzkliuvo, o ir kaina jos dabar nebloga BLK...

Na va - prarijau ir "Grupinės savižudybės magiją"

Nebus per daug?
"Zuikio metus" skaitau, karts nuo karto žvengteliu, bet, deja, "Gudriosios..." neatstoja.

nea - gi savaitgalis

kaži ką tokio toliau skaityti širdis tai Lukjanenkos pasiilgusi - o "nuodytojų" tiesiog lengvas skaitalas

William Styron citata: “A great book should leave you with many experiences, and slightly exhausted at the end - Gera knyga turėtų palikti skaitytojui daug patirčių ir šiek tiek nuovargio". Labai tinka ką tik pabaigtai jo knygai “Set this house on fire” (Ir padegė šiuos namus). Tikrai puiki knyga (matyt, ir aš priklausau prie senamadiškų skaitytojų, apie kuriuos kalbėjo L.Jonušys), skaičiau ir mėgavausi, bet pabaigusi jaučiuosi kaip į aukštą kalną užlipusi - puikūs vaizdai pakeliui, euforija pasiekus viršūnę, ir lengvas nuovargis. Šią knygą reikia skaityti lėtai ir susikaupus (na grynai kaip į statų kalną lipti...), bet knyga su kaupu atsilygina už tą ilgą ir kruopštų skaitymą. Taip, ji ilga, taip, joje daug ištęstų scenų, nukrypimų, vingių, užkaborių... bet neradau nieko nereikalingo (na gal tų Cass’o haliucinacijų galėjo kiek mažiau būti). Pirmą dalį išvis skaičiau vienu atsikvėpimu (na ne vienu, keliais, nes gi dar reikėjo miegoti, valgyti, dirbti...), paskui prireikė šiek tiek kantrybės antrosios dalies pradžioje (visos tos Cass’o alkoholiu persunktos haliucinacijos ir nuopuoliai Paryžiuje man šiek tiek sunkiai ėjosi), bet kai veiksmas sugrįžo į Italiją, knyga mane vėl absoliučiai įtraukė. Platus, gilus, subtilus ir spalvingas pasakojimas apie žmogiškumo ribas, apie gėrį ir blogį kartais visai netikėtuose pavidaluose, apie nusikaltimus ir tragedijas, kur viskas yra ne taip, kaip atrodo, apie savidestrukciją ir beprotybę... ir apie be proto gražų Italijos kampelį Amalfi pakrantėje, kur įvyksta dramos atomazga, ir kur prasideda ir pasibaigia knyga. Styron – tikras peizažo ir atmosferos meistras. Užsimaniau ne tik į Amalfi, bet netgi pajutau nostalgiją jo gimtajai Virdžinijai, kurios jau seniai nebėra - tokios, kokią jis prisimena - ir kurios aš net nesu mačiusi...
Tikrai gera knyga. Sakyčiau, gal net geresnė už “Sofi pasirinkimą”. Bet – ji tik tiems skaitytojams, kurie absoliučiai niekur neskuba. Nes pati kelionė čia gerokai svarbesnė už jos tikslą, be to, su Styronu niekur nepaskubėsi, taisykles diktuoja jis, o tu jas priimi arba ne. Aš priėmiau. Besąlygiškai. Ir nepasigailėjau
Įtraukiau W.Styron į savo mėgstamų rašytojų sąrašą ir dabar labai noriu paskaityti kitas jo knygas. Nežinau,kurios pirmiausia imtis, tai ko gero pradėsiu nuo pirmosios - “Lie Down in Darkness”.

Aisku. As skaityma tik toki ir isivaizduoju, klasikine prasme.
Kazin kas dar jo yra isversta ?

Mano širdis irgi Lukjanenkos ilgisi

Užtat savaitgalio proga perskaičiau :
Harlan Coben "Seniai prarasta" - patiko, kad kaip ir "Dviveidyje" veikia Mironas Bolitaras ir Vinas, tik šį kartą narplioja ne sporto žvaigždės, o buvusios Mirono meilužės bėdas. Labai smagiai knyga susiskaitė, daug joje visko primakaluota. Man patiko.
Maggie Stiefvater "Virpėjimas" ir "Laukimas" - negaliupasakyti, kad įtraukė taip kaip Saulėlydis, bet nebejotinai tai graži meilės istorija. Ir poetiška. Ir man labai įdomu, kaip autorė viską išnarplios. Žodžiu, tikrai laukiu tęsinio

Na, kažkaip užkabini mane savo recenzijomis. Iškart užsinorėjau perskaityt....

O mano šie metai prasidėjo dviem romanais.
Pirmasis R.Flick "Šiaurės Sachara" - apie vietinius Kuršių Nerijos gyventojus XIX a.pab. - XX a. pradžioje, apie ten virusį gyvenimą, apie identiteto paiešką, apie kitokį požiūrį į nepriklausomos Lietuvos jėga prijungtą Mėmęlio kraštą. Sakyčiau, nieko įpatingo ir sukrečiančio literatūrine prasme, bet lengvai skaitomas ir kiek praplėtęs mano požiūrį į tą kraštą romanas.
Antrasis - japono Sh.Endo "Tyla", apie krikščionybės skleidimą Japonijoje XVII a. , apie misionierių gyvenimus ir išgyvenimus po to, kai krikščionybė buvo uždrausta. Apie jų "palūžimą" ar "palaužimą". Apie tai , kas svarbiau: neišduoti savo tikejimo ar išgelbėti kelių japonų valstiečių gyvybes. Apie ribines mūsų gyvenimo situacijas, kuriose , rodos, nėra vieno teisingo pasirinkimo. Ir kodėl Dievas jose tyli? Ar jis, apskritai, egzistuoja?..

lankomes, lankomes