Perskaičiau L. S. Černiauskaitės Benedikto slenksčiai - giriu netikėdama savimi, nes net vienoje iš Knygų mugių pabuvusi šios knygos pristatyme, kažkodėl sužavėta nelikau. Tada nei pirkau, nei skaičiau. Dabar gi - gal laikas atėjo
Labai gražus tekstas, o viskas apie muziką bei griežimą smuiku - tiesiog neįtikėtinai, beveik tobulai. Ne muziko ir ne teoretiko lūpomis, bet tiek išieškotai, kad skaičiau tas vietas po tris ar keturis kartus. Vien ko vertas garuojantis smuikas (po koncerto).
Dar apie vieną koncertą:
Pasirodė sklandžiai, be netikėtumų, elegantiškai pravėręs savo galimybių dureles. Ne atlapojęs, o tik pravėręs, kad pro jas santūriai, lyg brangus aromatas, į publiką padvelktų ir ją užvaldytų dramatiškas pasakojimas. Jis tai įsivažiuodavo, tai pristabdydavo save iki labiau juntamo nei girdimo vaitojimo. Taikliai mesdavo dviejų sekundžių pauzės grūdą. Suglamžydavo pasakojimą lyg prirašytą popieriaus lapą. Paskui lėtai išlankstydavo ir įtempdavo iki šiurpo, ir muzika suspengdavo lyg tuojau plyšiantis šilkas. Sviesdavo jį į orą, palikdavo pleventi kelias akimirkas, negaudydamas tyloje tirpstančių gaidų, duodamas joms visai užgesti. Ir, staiga kirtęs į jų užsitraukiantį aidą kruvinu kirčiu, vėl pasileisdavo emocinga greitakalbe.
