QUOTE(Vilniete10 @ 2010 11 16, 12:31)
Jeigu pirmas klausimas atėjus į pokalbį būtų apie pinigus, kiek man mokėsit, iš karto atsisveikinčiau.
Pasakysiu iš auklės "varpinės": didžiausia pagarba toms mamoms, kurios skelbime nurodo, kiek ketina mokėti, (juk šeima puikiai žino, kokią sumą tam skiria) neieško tos, kuri sutiks už mažiausią kainą. Kiekviena mes norime didesnių pinigų, bet kiekviena žinome, už kiek mažiausiai sutiktume dirbti. Mamas žeidžia, kad auklė labai domisi savo atlyginimu, bet aukles taip pat žeidžia tai, kad: atvažiuoji į šeimą, prisistatai, išklausai užduočių sąrašą, susipažįsti su vaikeliu, išnagrinėji jo dienotvarkę, tyliai savyje jau galvoji, kad užduočių daugoka, kad įveikti gali ir nespėti, o mama staiga sako, kad mokėti pasirengusi 800 per mėnesį už 55 valandų darbo savaitę, o už viršvalandžius - "truputį pridės". Jei tai žinočiau iš anksto - iš namų nejudėčiau. O gal aš šiuo metu nė neturiu pajamų, o važiavau 2 troleibusais, sugadinau keturis talonus ir aštuonis litus be reikalo...
Dabar apie vaikiuką: vaikiukas visais atvejais yra puikus, juo rūpintis auklė dažniausiai yra nusiteikusi taip stropiai, kaip savu. Manau, apie vaikiuko ypatybes ir jo priežiūros ypatybes daugiausiai turi kalbėti tėvai, viską labai aiškiai pasakyti, o gal ir užrašyti, nes labai sunku atspėti, ko konkrečiai tėvai tikisi, kai mane samdė aukle pirmą kartą - motina pati parodė, kaip ji plauna buteliuką, kaip paruošia mišinėlį, tada širdyje pyktelėjau, bet,kai kitur teko tik spėlioti, kokie gali būti šeimos lūkesčiai, visai kitaip įvertinau tos pirmosios mamytės elgesį. Manau, kad tik taip turėtų būti visur.