Angeliuku mamos

*
** as irgi vakar ziurejau ir pagalvojau apie tuos zodzius, kad kaip taip gali buti , bet.....
ir dar to vyresnio berniuko mama kai pamacius iskarpu albuma pasake "kodel taip padarei, juk as taves neauklejau taip , kad zudyti", bet nepamaste , kaip elgesi saltai ir zeminanciai su savo vaiku

Monikam labai grazus suniukas , ar jie brangus???

Ui koks ciūcikas . Gražu, tik kambary aš nenoriu jokio gyvio auginti.... Na bet tokio prie lenciūgėlio nepririši kieme.



Ir man minčių kilo.... O kodėl bijoma imti vaiką ant rankų??? nešioti? Myluoti? glausti? Va kai netekam, tai tada svaigstam, raudam čia - kad štai - nešiočiau, myluočiau, iš rankų nepaleisčiau. Mano Ieva iki dabar užmiega nakčiai tik ant mano rankų supama . Aš į milijonus nemainyčiau to vaizdo, kurį kas vakaras regiu - kaip ji užmiega, kaip nosytę rauko, kaip virpteli lūpytė, suklapsi blakstienos .
Miglę nešiojau ilgai. Dabar jau neprašo panešama, bet visada atbėgs, prisiglaus, rytais lovon susirangys. Ir ilgai miegojom kartu.
Nesugalvoju, koks gali būt svarbesnis reikalas, svarbesnė veikla už mažą vaiką . Kad patogiau būtų buteliukas, nes turiu daug reikalų? Na kokie reikalai su trejų mėnesių ar pusmečio lelium? Valgymas, migdymas, čiūčiavimas, žaidimai.
Juoką kelia tie bobučių gasdinimai - neimk ant rankų - pripras, neguldyk šalia - pripras, vargsi. Vaikas pripras prie didesnės meilės???? Gal ir sauskelnėm robotą keist sumąstykim, kad tik ginkdie rankom nepriliestume ir nepriprastų...

o pas mus nuo ryto siaucia , jau galetu ir aprimti ,ziuriu pro langa kaimynu antena 45 laipsniu pasvirus, pries tai kamina nulauze jiems buvusi audra
Papildyta:



tai vat , kad didzioji dalis linkusi vadovautis ir klausytis prietaru, o ne savo sirdies balso, na buna tu isskirtiniu atveju kai ir pienuko nera ar liga kokia , kad i darba reikia gryzti ar panasiai, bet dauguma tai buna namuose ir neskirt laiko vaikui , as nesuprantu as kaip tik norejau miegot su vaiku liuliuot , bet nesileido vaikis nei pro kur, uzmigdavo tik savo loveleje ir visiskoje tyloje, tik nuo 2 m. pradejo prasytis pas manes ir dabar kas ryta is savo kambario atbega pasisildyt i mano lova, kiek glosciau, kiek liuliavau nei biski nepriprato , o elgesi taip kaip jam tuo metu norejosi, man atrodo svarbiausia, kad vaikas rezima turetu bent sioki tada jokiu problemu nebuna nei su maitinimu nei su migdymu.

As nei kart per du metus nepaprasiau vyro, kad atsikeltu prie vaiko.. tiesiog isgirsdavau- keldavausi ir eidavau. Jokios minties niekada nebuvo, kad tingiu.. nenoriu.. o ir vel.. ar nueik tu dabar. Niekas nei karto man jo nesaugojo. Tiesiog atsidejau balius, sventes ir dar kai ka- tam laikotarpiui kai jis paaugs.. kai pats atsakys i klausima ar nori pasilikt su mociute ar su kazkuo.. Visur kartu. O kiek esu girdejus is draugiu aimanu- as kaip kate su pusle, visur su tais vaikais..Taip ir norisi pasakyti- negimdykit, jei jum ju nereikia. Jei jauciates kaip kates su puslem. As tik pagimdzius pasijauciau pilnaverte moteris. Gal del to, kad veliau gimdziau. Ir tas supratas apie vaikus visiskai kitoks. Nekyla po to jokiu minciu - pavargau.. nebenoriu.. iskankino.. noriu i kluba. Todel sakau, viskam yra savas laikas. Yra jaunyste- bek i tuos klubus, mokykis, dziaukis gyvenimu. Kad po to atsidetum vaikam visu simtu procentu.. Vaikai ne suniukai. Bet kad ir suniuko numest negali... ir nuo suniuko negali pavargt. Jei jau apsiemei augint - tai augink atsakingai.

Ir aš.
O dar 4 metus gydėmės, nes gandrai vis pro šalį praskrisdavo...

as puse metu nepastojau. Galvojau is proto iseisiu. Neisivaizdavau isvis gyvenimo be vaiku.. atsimenu ejau parduotuvej, pajauciau, kad susirgau.. kaip dejau i asaras negalejau susilaikyt. O kai pamaciau du bruksniukus- pasaulis nusvito.. Vos neisbuciavau to testo vonioj.

Mano Kristupas su mumis miega, nors turi visą savo kambarį. Na, bet nekankinu vaiko, tegu miega, keik betruks. Turiu draugę, kurios pyplys irgi ilgai su tėvais miegojo. Visaip bandė atpratinti. Gražiuoju kalbino, barė, papirkti bandė. Nieko negelbėjo. O vieną dieną tiesiog atėjo ir pareiškė, kad šiandien jis miegos savo kambaryje. Ir viska – išėjo miegoti į savo kambarį.
Šiaip dėl režimo, tai, manau, kad būtų labai gerai, jeigu jis būtų, bet ne visi vaikai pasiduoda. Gal aš pati kalta, gal kantrybės per mažai turėjau, bet nesisekė mums miegoti savo lovelėje. Būdavo paguldau, pusvalandukas ir keliasi. Vės glostai glostai, dainuoji. Atrodo užmigo, tik atsiguli, pusvalandukas ir jis vėl keliasi. Tada pati pavargau ir pasiėmiau į lovą. Pradėjo vaikas normaliai miegoti. Dėl maitinimų, tai irgi niekad į laikrodi nežiūrėjau, kada užsimanydavo, tada ir duodavau. Man toks ritmas tiko. Kiekviena mes esame skirtingos, kiekvienos norai ir poreikiai skirtingi, bet man taip buvo visai gerai. Ir šiaip kažkur man yra įsiūta, kad pati vaikų norėjau ir noriu, tai jie yra mano rūpestis ir nėra ko jų užkrauti visokiom močiutėm ir tetulėm. Kartais visai norėčiau kažkur su vyru ištrūkti, bet vaikai yra mūsų ir pirmiausiai yra jie, o tik paskui mūsų poreikiai. Močiutei Kristupas yra paliekamas tik tada, kai tikrai reikia. Porą kartų vyro mama žiūrėjo, kai jau grįžau į darbą, buvau išleista į brangius mokymus, o vaikas susirgo. Dar vienas kartas buvo, kai jam buvo pusmetukas. Tuomet ruošėmės krikštynoms ir reikėjo važiuoti supirkti visus produktus, gėrimus. Tai tada irgi paprašėme, kad pasaugotų porą valandų. Ir paskutinis kartas buvo, kai išvažiavau gimdyti Benedikto ir dar tos dienos, kai reanimacijoje tūnojau... O taip, tai Kristupas visur su mumis keliauja, visur kartu važiuoja.

Mano vaikas miega tik savo lovoj, jei ateina prigult- tai 10 min, ir viskas- tipu tapu atgal nueina ir atsigula. Ant ranku jis isvis niekada nenorejo ir nenori dbr. Demesio jam reikia minimaliai. Mama jam reikalinga kaip poreikiu igyvendinimas. aisku, ateina, apsikabina, prisiglaudzia.. bet tiesiog vaikas yra toks koks yra. Nuo mazens toks buvo. Zaislai lbiau rupejo, nei pas mama ant ranku pabuti. Tiesiog priimu ji tokiu koks yra ir nesistengiu glaustytis per daug, jei jis to nenori. Jei ateina kas i svecius - sako jis berniuku berniukas. Niekaip ne mergaitiskas, ne mamyciukas, o grynas berniukas. Nors aisku, man noretusi ir daugiau tos silumos ir meiles... uztai noriu vaiku dar ir dar.. kad nors maziuka priglaust ir pabut kuo ilgiau salia..

Laba...

Ar dar visos turit stogus virš galvų, vėjas bėdų nepridarė?
Žodžiu pabuvau kaip kalė intrigantė . tik kažkaip užkabino mane... pirmą sūnelį augindama buvau vos 19, bet net minčių nekilo apie vaiko išlepimą nešiojant. o jis augo praktiškai ant rankų, nes laaabai verksniukas buvo. visi kiti ramuoliai, bet glausti ir myluoti tikrai nemažiau. o kad vieniems mažyliams reikia daugiau artumo, kitiems mažiau- natūralu. auginau šešis, bet tik vienam iš jų tas poreikis buvo mažesnis. o Dominykas ir dabar mielai leistuosi nešiojamas, tik kad sveria vos ne 50kg ateina kaip katinas, susirango ant kelių, na ir kas kad eina 11m ir panos jau rūpi... o kai visa ketveriukė suvirsta į mūsų lovą kas gali būt nuostabesnio

Pas mane viskas dar vietoj. Stogas yra

a ko baimintis? i kirpykla ir baigta
va mes savo damute po kirpyklas teti ipareigoje veziot , maudyt irgi . Nuo pirmu dienu sustaciau salygas ir nusiploviau . Pati tik ismokinau ir pripratinau, kad tik 2 kart per diena vedziot. Vienas ryte, kitas vakare
Bet idomus padaras tas musu suo - paimu maza vaika i rankas, ji lodama sokineja, kad ir ja kartu paimt , vos tik seimynoj apsikabinam su kuo , tuoj prisistato ir ji i chebra myluotis

musu irgi toks pat tik labai nemegsta mazu vaiku ,o suauge visi draugai ir seip labai priraisus butu jo valia tai jis nuo musu visas 24 val. nesitrauktu