QUOTE(linabalt @ 2011 01 20, 10:54)
As gal ir pasiulyciau, jei iskalbingesne buciau. Jei kas nors sugalvos mane pakalbinti pries kameras, iskart nusisnekesiu, uzsiraudonuosiu ir tik dar blogiau bus... Paliksiu sizoidines mamytes ispudi

Is tikruju tai reiketu kreiptis i ziniasklaida, kad pakedentu tokia tema
Tai aš sakiau, svarbu pačiam turėti kuo daugiau žinių apie tai, o dėl žinių padidės pasitikėjimas savimi ir galėsit geriau save apginti. O kad nedrąsu, tai čia menka priežastis nesikreipti ir nepadėti savo vaikui. Žurnalistai iškalbingi ir komunikabilūs, tai jų darbas prakalbinti taip, kad nebūtų blogiau.
Papildyta:
QUOTE(Miklė @ 2011 01 20, 10:58)
Rimtą temą palietėt...
Teoriškai (o F vyro pavyzdys rodo, kad kartais ir praktiškai), jei nereikia neįgalumo, suaugę turbūt gali turėti autizmo ar Aspergerio sindromo diagnozę? Gal kas nors tiksliai žino?
Tuomet svarbiausia pasiekti, kad su tokia diagnoze būtų galima gauti tam tikrą neįgalumą (ar nedarbingumo lygį, suaugusiems ten gi kažkaip kitaip). Blogiausiu atveju reikėtų keisti tą neįgalumo nustatymo įstatymą ar kaip ten jį, čia jau socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas... Manau, VU dėstytojai galėtų paremti tik kaip ekspertai (ta pati S.Lesinskienė gi berods docentė, Pūras dar).
O TV, man atrodo, jau tikrai kraštutinis būdas...
Jeigu mano vyras turi, vadinasi, galima turėti. O ypač tiems, kurie iki 18 metų turėjo AS diagnozę, o jei kas nors sako, kad negalima, tai jis turėtų įrodyti ir moksliškai pagrįsti, kokiu būdu žmogus per savo 18 gimtadienį tampa šizofreniku
TV nėra kraštutinis būdas, jeigu yra tokia problema, tai aišku, kad ji turėtų būti viešinama ir sprendžiama, o jeigu ir toliau bus susitaikoma ir priimama viskas kaip yra, tai niekas nepasikeis
Papildyta:
QUOTE(linabalt @ 2011 01 20, 11:24)
Vat butent - as prie sunaus aplamai vengiu kalbeti apie jo trukumus, nes zinau, kad jis del to pergyvena, nors ir nesako tiesiai, is klausimeliu ne i tema ir ne vietoje tiktai suprantu kaip jis jauciasi, is nuleistos galvos ir akiu, kai jaunesnis brolis rekia visa gerkle "kodel jam galima neiti i mokykla, o man - ne" ir kai sunus manes klausia kodel jo atmintis tokia bloga, jis nieko neprisimena ka ismoksta. Jis juk stengiasi, nori buti nors truputi panasesnis i bendraamzius ir broli savo mastymu, sugebejimais, bet puikiai suvokia, kad tarp jo ir "ju" - ne siaip skirtumas, o tiesiog praraja. Jis neturi poreikio skaipintis, feisbukintis, ieskoti pazinciu, nemoka pazinciu uzmezgineti net jei ir kyla toks trumpalaikis noras, ir nesupranta kam reikalingi tie draugai - juk su jais reikia kalbeti, kad palaikyti rysi, o kalbos jo nedomina. Jis mato, kad yra kitoks, ir tuo nesidziaugia. O tapti panasiu i aplinkinius irgi neiseina, nes atmintis negereja ir poreikis bendrauti neatsiranda - nu nera sito jo prigimtyje ir viskas. Jam tai svetima ir nesuprantama.
O kai reikia kitiems kalbeti apie sunu, isvis apsizliumbiu, stengiuosi geriau tyleti ir negalvoti, nes emocijos per krastus lipa vien nuo minciu apie jo situacija.
O jis išvis žino, kad turi AS ? Jeigu nežino, tai aišku, jaučiasi kitoks ir išgyvena dėl to, o jei žinotų, tai suprastų, kad nėra kitoks, o yra toks kaip daugelis AS turinčių žmonių. Nemanot, kad būtų jam lengviau sužinojus, kad jis nėra kitoks, nėra vienintelis, kuris turi tokių problemų? Apie mano vyrą irgi galima tą patį pasakyti, jis irgi neturi poreikio užmegzti pažinčių ir sako, kad jam nereikia draugų, bendravimo užtenka šeimoje. O nieko neprisimena gal todėl, kad jam tai neįdomu? Ar jo atmintis bloga ir dėl tų dalykų, kurie jį domina?