QUOTE(Midija @ 2011 02 01, 00:04)
Bet juk yra kazkokia bendra ugdymo programa tokia negalia turinciam vaikui....

Juk yra bendros ugdymo programos sergantiems Dauno sindromu ir pan..As pati esu pedagoge,bet mes neturime tokiu vaikuciu ugdymo istaigoje,tai ir programos neturime...
Tokius vaikiukus, manau, reikia ugdyti pačioms mamoms, pačioms mums ir programas reikia susirašyti, jei jau reikalingos tos programos.
(Pagalvojau, kad jei su vyru kartu gyvenčiau, turėčiau jam pateikti programą raštu dėl vaiko ugdymo - jam viską reikėdavo pateikti raštu, nes žodinę informaciją priima sunkiai arba iš viso nepriima:) Ale gyvena, dirba, kuria beveik kaip normalūs žmonės...)
Mane labiausiai įkvepia vienas profesionalus treneris, turintis mažutį sporto klubiuką - į jį vaikščiojau po automobilio avarijos, dabar kažkaip neprisiverčiu. Tai va, jo trisdešimtmetis sūnus gimė sergantis cerebriniu paralyžiumi, sunkios formos. Kadangi jie abu su žmona - treneriai, nenuleido rankų. Šiandien jų sūnaus buvusią negalią išduoda tik šiek tiek pasukta ranka ir šiek tiek šlubčiojanti eisena, o daugiau - trisdešimtmetis kaip trisdešimtmetis, labai simpatiškas vaikinas, neseniai vedė, tapo tėvu. Taigi jei tėvai būtų tikėję gydytojų prognozėm, dar ir šiandien vaikas sėdėtų vežimėlyje, o jis nuo septynerių metų vaikščiojo su lazdele, nuo paauglystės pradėjo vaikščioti pats.
Ir nebuvo tuomet jokių papildų, metalo testų, būrėjų, homeopatų, osteopatų...
Bet užtat tėvai tikėjo, kad viskas įmanoma.
Tikėkim ir mes.