Mamai ir taip sunku, o dar rūpestis šuniu... Manęs anksčiau kaip ir klausydavo, bet dabar toks agresyvokas pasidarė, kartą ant manęs šokti bandė, baisu man dabar jį išleisti pažaisti
Pasiūlykit kaip jam padėti.
Liūdi šunelis (gal tiksliau didelis šiuo - vilkas), nes nebesulaukia savo šeimininko, kuris mirė prieš dvi savaites. Praktiškai vienintelio tėčio ir klausydavo. Iš pradžių dar valgė, o paskutinėmis dienomis pradėjo visai nebevalgyti, net iš rankų anksčiau mėgiamų dalykų nebeima, guli liudnas garde
Mamai ir taip sunku, o dar rūpestis šuniu... Manęs anksčiau kaip ir klausydavo, bet dabar toks agresyvokas pasidarė, kartą ant manęs šokti bandė, baisu man dabar jį išleisti pažaisti
Pasiūlykit kaip jam padėti.
Mamai ir taip sunku, o dar rūpestis šuniu... Manęs anksčiau kaip ir klausydavo, bet dabar toks agresyvokas pasidarė, kartą ant manęs šokti bandė, baisu man dabar jį išleisti pažaisti
Pasiūlykit kaip jam padėti.
Silvva net neįsivaizduoju ką patarti...gal ir šuniui galios tas, kad laikas užgydo žaizdas... nemanau, kad galima kažką specialiai tokio padaryti, kad jam padėti, nebent kiek įmanoma daugiau jam skirti dėmesio, kad nenusilptų visai taip nevalgydamas, gal kokių vitaminų??? Taip jau yra, kad ne tik žmogus žmogaus liūdi, bet ir gyvūnas viską supranta. Panašiai buvo mūsų kaimynams, turėjo tokią mažą rudą pūkuotą neveislinę kalytę, tokia miela buvo, su visais dūkdavo, kiemo vaikai net ją šeimininkams sutikus vedžiodavo... Mirė šeimos galva... Nors šuniuką išvežė kažkur per tas visas laidojimo dienas, bet tas nepadėjo, viską jinai suprato. Pasikeitė nerealiai, atrodo pasidarė 100 kart stipresnė, o kokia pikta tapo, neprieisi, atrodo ranką nukas 
jei kas į duris skambindavo, anksčiau nelodavo, o po to jos lojimą girdėdavo kartais net penktam aukšte, nors jie gyveno pirmam žodžiu, gyvūnui tai irgi didelis smūgis ir turbūt jis jau nebebus toks koks buvo Laikykitės 
net neįsivaizduoju ką patarti...gal ir šuniui galios tas, kad laikas užgydo žaizdas... nemanau, kad galima kažką specialiai tokio padaryti, kad jam padėti, nebent kiek įmanoma daugiau jam skirti dėmesio, kad nenusilptų visai taip nevalgydamas, gal kokių vitaminų??? Taip jau yra, kad ne tik žmogus žmogaus liūdi, bet ir gyvūnas viską supranta. Panašiai buvo mūsų kaimynams, turėjo tokią mažą rudą pūkuotą neveislinę kalytę, tokia miela buvo, su visais dūkdavo, kiemo vaikai net ją šeimininkams sutikus vedžiodavo... Mirė šeimos galva... Nors šuniuką išvežė kažkur per tas visas laidojimo dienas, bet tas nepadėjo, viską jinai suprato. Pasikeitė nerealiai, atrodo pasidarė 100 kart stipresnė, o kokia pikta tapo, neprieisi, atrodo ranką nukas jei kas į duris skambindavo, anksčiau nelodavo, o po to jos lojimą girdėdavo kartais net penktam aukšte, nors jie gyveno pirmam žodžiu, gyvūnui tai irgi didelis smūgis ir turbūt jis jau nebebus toks koks buvo Laikykitės
Gyvūnui tai pat didelis stresas, todėl gal laikas ir užgydys žaizdą.
Teisingai jau patarė, kad duokite kokiu vitaminų kad šuo nenusilptų. Tokie gyvenimo įvykiai keičia šunio psichologiją, tad jei anksšiau puolė, buk atsargi
Teisingai jau patarė, kad duokite kokiu vitaminų kad šuo nenusilptų. Tokie gyvenimo įvykiai keičia šunio psichologiją, tad jei anksšiau puolė, buk atsargi
Užuojauta visiems šeimos nariams, o taip pat ir šuniui.
Padės (ne tik šuniui, bet ir žmonėms) intensyvi protinė ir fizinė veikla. Gerai būtų kuo dažniau eiti pasivaikščioti naujais maršrutais, užsiimti dresūra, mokytis naujų komandų. Kuo daugiau bus naujų įspūdžių, tuo greičiau šuo adaptuosis.
Padės (ne tik šuniui, bet ir žmonėms) intensyvi protinė ir fizinė veikla. Gerai būtų kuo dažniau eiti pasivaikščioti naujais maršrutais, užsiimti dresūra, mokytis naujų komandų. Kuo daugiau bus naujų įspūdžių, tuo greičiau šuo adaptuosis.
suo kaip mazas vaikas ir reikia su juo pasikalbeti ir jam paaiskinti!ji irgi reikia paguosti ir su juo pasikalbeti!o jei nepadeda tai belieka tik uzmigdyti, nes nuo bado mirs!
ar suo turejo galimybe atsisveikinti su seimininku? ar po jo mirties suo taip ir nebemate to zmogaus? girdejau,kad jei suo turi galimybe"atsisveikinti", pabuti salia mirusio seimos nario, jie lengviau istveria ta liudesi. o siaip pritariu Daivai - daugiau veiklos, kad kuo maziau visi galvotumete apie tai. Uzuojauta visai jusu seimai
Visiskai pritariu Daivai D. Reikia apkrauti kuna, kad protas maziau galvotu ir sirdis maziau jaustu . Cia kaip ir zmonems, po tokios tragedijos reikia kazkuo uzsiimt, kad uzsimirst, taip ir suniui.
O dabar truputi ne i tema, bet gal nesupyksit. Radau grazu ir liudna apsakyma tokia pat tema, tai perkopijuoju ji
Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.
Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.
Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka šviesos, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.
Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.
Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius
Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?
Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama
Papildyta:
O paveiksliuka siaip prisegiau. Kazkaip sirdziai jis man mielas, nors ir liudnas. Labai liundas
. Cia kaip ir zmonems, po tokios tragedijos reikia kazkuo uzsiimt, kad uzsimirst, taip ir suniui. O dabar truputi ne i tema, bet gal nesupyksit. Radau grazu ir liudna apsakyma tokia pat tema, tai perkopijuoju ji
Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.
Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.
Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka šviesos, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.
Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.
Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius
Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?
Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama
Papildyta:
O paveiksliuka siaip prisegiau. Kazkaip sirdziai jis man mielas, nors ir liudnas. Labai liundas
QUOTE(Alexandra.R. @ 2006 02 18, 01:05)
Visiskai pritariu Daivai D. Reikia apkrauti kuna, kad protas maziau galvotu ir sirdis maziau jaustu . Cia kaip ir zmonems, po tokios tragedijos reikia kazkuo uzsiimt, kad uzsimirst, taip ir suniui.
O dabar truputi ne i tema, bet gal nesupyksit. Radau grazu ir liudna apsakyma tokia pat tema, tai perkopijuoju ji
Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.
Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.
Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka šviesos, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.
Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.
Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius
Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?
Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama <br/>Papildyta:<br/>O paveiksliuka siaip prisegiau. Kazkaip sirdziai jis man mielas, nors ir liudnas. Labai liundas
. Cia kaip ir zmonems, po tokios tragedijos reikia kazkuo uzsiimt, kad uzsimirst, taip ir suniui. O dabar truputi ne i tema, bet gal nesupyksit. Radau grazu ir liudna apsakyma tokia pat tema, tai perkopijuoju ji
Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.
Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.
Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka šviesos, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.
Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.
Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius
Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?
Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama <br/>Papildyta:<br/>O paveiksliuka siaip prisegiau. Kazkaip sirdziai jis man mielas, nors ir liudnas. Labai liundas
liudnas ir grazus pasakojimas
bet taip pasidare liudna,kad net pati nepajutau,kaip apsiverkiau
QUOTE(mexxi @ 2006 02 17, 23:13)
liudnas ir grazus pasakojimas bet taip pasidare liudna,kad net pati nepajutau,kaip apsiverkiau
bet taip pasidare liudna,kad net pati nepajutau,kaip apsiverkiau 
Gražus pasakojimas...
Ačiū už užuojautą
Mamos sveikata šiuo metu per silpna, kad galetų lakstyti su šuniu. O man pačiai neišeina kiekviena diena vačiuoti su šuniu pažaisti.
Beje veterinaras išrašė tablečių "antidepresantinių". Gal pades.
Ačiū už užuojautą
Mamos sveikata šiuo metu per silpna, kad galetų lakstyti su šuniu. O man pačiai neišeina kiekviena diena vačiuoti su šuniu pažaisti.
Beje veterinaras išrašė tablečių "antidepresantinių". Gal pades.
