Papasakosiu ir aš pora istorijų.
Pirmoji, trečiadienį viršininkė padarė man pastabą dėl aprangos, tipo galėčiau ir tvarkingiau atrodyti. Nu nieko netvarkingo ten nebuvo, taip atrodau ne pirmą kartą, bet kartais tai viršininkei užplaukia. Juolab, kad ir pačiai derėtų apie savo aprangą pagalvoti. Nu bet valdžia pasakė, reikia klausyti, susiradau namie savo megztą komplektėlį (sijonas ir liemenė) raudonos spalvos, prie jų priderinau garstyčių spalvos medvilninį golfiuką, juodi ilgaauliai su sagtelėm ir atvarau į darbą. Kolegės žavisi, aš visa apsipatenkinus vaikštau. Iškvietė ir viršininkė ant kilimėlio, ateinu, ji mane nužvelgia ir nieko nesako, pasiūlo prisėsti, aš sėdu ir tik dryyykst... sijono pamušalas plyšo. Nu bet garsas buvo- tai patyliu.
Antroji istorija irgi buvo gėdinga tuo, kad reikėjo pasakoti tiesą, kurią bandžiau nuslėpti.
Dar kovo mėnesį buvau žiauriai susierzinusi. Niekaip nesisekė, prisiūti palaidinės rankogalio, prisiuvu ir vėl pasprūsta apatinė medžiaga ir vėl ardau, daigstau, siuvu ir vėl tas pats, o dar kaimynų šuo staugia. Galiausiai susbiesinau iki tiek, kad nesuvokiau ką darau, pagriebus siūlų ardiklį su visu įtūžiu įsikišau burnon ir stipriai sukandau. Kažkas trakštelėjo, aišku, ne ardiklis. Nutrupėjo kraštas priekinio danties.
Atėjo ruduo, nuo šaltų orų pradėjo skaudėti pažeistą vietą, teko keliauti pas gydytoją, aišku, buvau sukūrus melagingą istoriją ir aišku, ja gydytoja nepatikėjo, nes įskilo ir apatinis dantis, ko pati nepastebėjau, tad teko iškloti tiesą. Gydytojai tai buvo juokinga, man tai ne. O kaip dabar pagalvoju- tai galėjau rimtai susižeisti, nes tas ardiklis labai aštrus.
Jo galiukas labai aštrus:
Jei visiems patiktų vienas ir tas pats, būtų labai nuobodu gyventi.
Išminčiai kalba, nes turi ką pasakyti, o kvailiai nes turi kažką pasakyti Platonas.