Tiek skaičiau, tiek prisijuokiau, jog ir pati sumaniau papasakot ką nors savo.

Galvojau galvojau, apskritai tai aš truputį tokia "nevėkšla" tai ir pargriūt sugebu ir nuverst, na ir panašūs nutikimai. Tačiau kaip tyčia dabar nieko neprisiminiau, tik staiga keli įvykiai galvon.

Pasistengsiu papasakot abu, ne tokie juokingi kokie buvo prieš tai, bet pasipasakosiu savo pačios žioplumą.

1. Mokykloj, gal kokia septintokė ar šeštokė buvau, su drauge veluojam į pamoką, skubam, ji pirmiau, aš iš paskos ir kad greičiau būtų po 2 laiptus iš karto peržengiu. Dar tik pradėjus lipt, pirmoj pakopoj, per tuos du laiptelius neapsiskaičiavau ir žengiau ant trečio, nepavyko ir išsitiesiau ant kelių.

Iš pradžių nepastebėjau, bet už mūsų ėjo 2 dešimtokai, tai tie pradėjo žvengt, draugė atsisukus irgi žvengia, o aš nežinau kur dėtis, tai nepasimečiau ir irgi žvengiu. Staigiau atsistojau ir šį kart po vieną laiptelį lipant nubėgau į pamoką.
2. Aštuntokė būdama, vėlgi jau į žiemos pabaigą, ledu pasidengus žemė, bet dar tokiu nelabai matomu, tarp draugių kalbam, kad šią žiemą "nesimaudėm", tik pasigyriau, kad šią žiemą nė karto nepargriuvau ir pati pirma plačiu žingsniu einu, jau darau paradines mokyklos duris, o ten prieš jas tokios metalinės grotelės, tuo metu itin slidžios ir ant tų žodžių " na man šią žiemą pasisekė" Suklupau ant kelių. Draugės lūžta, aš kuo greičiau atsistoju, bet po to negalėjau nesijuokt iš savęs. Be to tą patį rytą, po kokių dešimt minučių, vaizdiškai rodžiau (jau mokykloj) kitom draugėm kas man šiandien ryte nutiko ir neapskaičiavus kritau ant kelių dar didesne jėga. Kitą dieną keliai buvo tiesiog violetiniai.
3. Šis įvykis man įvarė daug baimės ilgam laikui. Man kokie 5-6 metai, einam su mama europoj (parduotuvei

) leistis tais laipteliais kurie važiuoja, į viršų nieko, o į apačią - kažko užsižiopsojau, žengiau viena koja ant tų laiptų, jie važiuoja, o antros kojos nebeuždėjau ir taip mano viena koja važiuoja, kita ne. Žiūriu į mamą, žmonės žiūri į mane, o aš jau puolu į ašaras, nežinau ką daryti. Galiausiai, pati nebežinau kaip, sekmingai žengiau ir kita koją ant tų laiptų, tačiau ilgus metus itin bijojau jais leistis, net ir dabar žengus pirmą žingsnį kuo skubiau dedu ir antrą koją.
Tai tokia aš vėpla.

Ne itin juokingi pasakojimai, bet ir aš norėjau atiduot savo duoklę šiai temai.