Labuka
paskaitinejau kelis tus straipsnius ir taip anksciau abejojau del tu skiepu kai cia placiai pradejo kalbeti apie juos tai man uzteko poros straipsiu, kad pasibaiseciau, jungiuos ir as, zadu metus laiko atsisakyti skiepy, o per metus ziuresiu, domesiuos, patobulesiu ir galutinai nuspresiu, bet siurpas tiesiog krato paskaicius is ko gaminami, kad jie neapsaugo.arba vaika susargdina ta pacia liga tik lengva forma arba gali sukelti rimtesniu komplikaciju, baisiausia mirtis
zinokit as jau beveik nebeabejoju del savo pirmojo vaiko ir esu isitikinusi, kad mum pakenke skiepai.galiu jum trumpai papasakoti savo istorij.gime mano mazute, suleido ligonineje tuos skiepus, kaip ir nieko, po to seke vel kaip priklauso 1 meneselio hepB skiepas, zinokit man po to laiko vaikas pasikeite, tapo nerami, verksminga, be priezaties verkdavo, dienos naktys man tas pats, bet budavo kancia.as jau ir stresuoti pradejau, zinot kaip buna ka tik iskeptai mamai.vaikas nebevalge mano pieno, patraukia ciut ir verkia ir taip istisai, as galvojau, kad mano pienas netikes, pradejau duoti misinuka.ji man toliau nerami, misinuka pradejau duoti kazkur po menesiuko maitinimo savo pienu.kuo toliau tuo baisiau.misinuko nevalgydavo ji man po 6 val.as soke.vaikas nevalgo!ir dar toks mazytis, nerami, vis verkdavo, pradejo kieteti viduriukai, na turbut nuo misinuko, arba kai kur buvo mineta salutinis poveikis kazkokios vakcinos viduriu uzkietejimas, pilvo skausmai.kad ir misinuko ir po tu 6 val. man ji tesuvalgydavo nedaug.tai vat taip ir kankinomes, skiepai toliau buvo leidizami.daktarei as skambinedavau daznai vis klausdavau kas gali buti?nieko ji man nepasakydavo taip prasikankinau iki 5 men. nebemaciau iseities kaip tik pradeti kosytes, nes nuo gimimo man vaikas kiekviena menesi priaugdavo vos po kokis 200 gramu, ir del to kiekviena menesi daktare imdavo krauja is pirstuko, kaip tik nueinam taip jai tas vaikas isbales, nu kur nebus, pastoviai nusikaukes, valgos kas 6 val ir tai po truputeli.po kosyciu lyg pradejo taisytis viskas, bet labai nervota ji man visa laika budavo.negaledavau jos palikti vienos, negalejau ne indu issiplauti, ne valgyti pataisyti, vis verkdavo.kiek as vargau.apie metukus pradejo gereti, nes pati pradejo dometis zaisliukais, kazkaip pavykdavo atitrukti nuo jos trumpam, vis kazka galejau pasidaryti.dabar taip pat tarpais tokia irzli, bet jau imanoma susitarti, kadangi po truputi supranta, eina i kompromisus.tai sakykit ar galejo mum pakenkti skiepai.kaip manot?
