MB neryžtingas

Sveikos,
Seniai galvojau čia parašyti, bet situacija tai gerėjo, tai prastėjo. Kartais atrodo, kad viskas tuoj susitvarkys, bet vėl grįžta į pradinį tašką. Tai pradėsiu nuo pradžių...
Man 24 metai, maniškiui 27. Mus supažintino bendri pažįstami. Bendravimas negreit pasiekė dabartinį lygį, nes iškart mačiau, kad jis yra nedrąsus ir labia gerietis. Kaip vyras jis man iš pradžių nepatiko, bet draugiškai bendrauti buvo smagu, tik tiek, kad aš rodžiau iš pradžių iniciatyvą, o po to jis pradėjo ją rodyti. Vieną vakarą po bendro pasibuvimo su draugais jis lydėjo mane namo ir pirmą kartą prisipažino, kad jam labai patinku ir nori būti su manimi. Viskas būtų buvę gerai, bet labai greitai gavau stažuotę užsienyje ir abu žinojome, kad man reikės išvažiuoti. Bijojau įklimpti, todėl sakiau, kad ir man su juo būti gera, bet per daug planuoti į ateitį nenoriu, tenoriu mėgautis akimirka... Jis sutiko. Mes bendravome per atstumą, aš keletą kartų iki vasaros buvau sugrįžusi maždaug po savaitę, tada vėl susitikinėdavom, bet vis stengėmės bendrauti atsargiai, nes bijojau per daug įsimylėti...
Vasarą grįžau mėnesio atostostogų, mūsų bendravimas perėjo į naują lygmenį. Atsirado daugiau intymumo, atviresnių pašnekesių, visą laisvalaikį leidome kartu. Po to aš vėl išvykau ir bendravome per atstumą, jis pas mane buvo atvykės dviem savaitėms į mano šalį. Vėliau aš per didžiąsias metų šventes...
Nuo pat vasaros ramybės pradėjo neduoti vienas faktas – MB yra labai neryžtingas žmogus. Jam sunku apsispręsti, nori būtinai visiems būti geras ir kartais išeina taip, kad tie visi pradeda jam lipti ant galvos. Daugiausiai bendros veiklos iniciavau aš, nes jam jei neparodai pirštu, kad to norėtum, pats sunkiai sugalvos. Nors ką sugalvodavo, man patikdavo...
Jo bendravimas su tėvais labai savotiškas, mama ne iš blogosios valios padariusi jį savo sprendimų įkaite, o jis nesipriešina. Tik pamos pirštu, jam reikės bėgti ir padėti. Mama išrenka jam baldus, mama perka jam drabužius, mama atvažiavusi tvarko jo spintą ir butą apskritai, nors jis pats to neprašo, tėvai liepia jam baigti magistrą kitais metais (teliko parašyti baigiamąjį darbą, nes visa kita jau turi, o darbą atidėjo). Aš klausiau, kodėl jis leidžiasi, tai pasakė, kad kitaip supyks, nori būti abiem tėvams geras ir jų neskaudinti, todėl neprašo „apsiraminti“. Tiesa, jis dirba, užsidirba ir finansiškai nuo tėvų nepriklauso, neseniai paėmė būsto paskolą. Taigi tėvai jo finansinio gyvenimo nereguliuoja, bet psichologiškai – taip, ir labai stipriai.
Man tai ilgainiui pradėjo trukdyti, nes pradėjau pastebėti, kad jis negyvena savo gyvenimo, neturi savo sprendimų ir leidžia savo gyvenimą per daug reguliuoti. Kalbėjau jam apie problemą, ir jis tai pripažįsta. Pripažįsta ir tai, kad tai atėję iš vaikystės, didelės tėvų kontrolės. Jis išauklėtas geru berniuku, nėra gyvenime padaręs jokių klaidų, bet klausimas, ar išvis turėjo savo gyvenimą...
Mano klausimas toks: ar įmanoma, kad toks žmogus pasikeis? Jis pats nori, bet nežinau, kaip jam padėti. Nes elgesys turi savybę kartotis... O aš nebegaliu to nutylėti, nes pernelyg erzina...
Mano situacija irgi dviprasmiška. Visada mintyse konstravau modelį, kad šalia manęs gyvenime bus stiprus vyras, stiprus savo charakteriu, tvirtas, kuriam niekas neaiškins, kaip pasielgti. Kuris mokės suvaldyti mane (esu labai aktyvi). Dabar atsitiko taip, kad esu su visai kitokiu žmogumi, kuris nori nenori man vis atsiduria po padu, nors to nenoriu... Ir jam nepatinka. Jei nieko nejausčiau, nepabijočiau visko nutraukti. Tikrai. Bet kol buvimas kartu nepasiekia to buitinio sprendimų priėmimo lygmens, su juo man labai gera. Todėl ir norėčiau patarimo, ar gali ir kaip galima ką nors šioje situacijoje pakeisti? Abiems norint ir stengiantis.

Mano vyras tai nuo panašaus asmenybės sutrikimo gydosi psichoterapija. O aš jam padedu taip - atkreipiu dėmesį ir pagiriu, jeigu jis savarankiškai priima kokį sprendimą arba pasiūlo kokią nors veiklą, arba aktyviai inicijuoja kokios nors problemos sprendimą, arba reiškia savo nuomonę net ir žinodamas, kad jai bus nepritarta.

Dėkui už atsakymą. Gal galėtumėt plačiau pakomentuoti, koks tai asmenybės sutrikimas ir kaip nusprendėte, kad problemą reikia spręsti su specialistų pagalba?
Mes su draugu apie tai šnekamės, jis pripažįsta ir nuolatos kartoja: man reikia, aš turėčiau, man reikia pasistengti. Bet tai yra tik žodžiai, ilgainiui viskas kartojasi. Aš kartais jaučiu, kad pernelyg prikaišioju, beti pati sunkiai galiu "susiturėti" viską viduje, tada pratrūkstu...

Padėtis po truputį gerėja. Bet gal yra dar merginų, kurioms kyla panašūs klausimai bendraujant su savo antrom pusėm. Būtų įdomu išgirsti, ką darote