Kai jausmai nugali prota - Romantiškiausias mano gyvenimo vakaras...

Aš turėjau vaikiną, su kuriuo draugavau jau 6 metus. Tiesa, matėmės nedažnai, nors ir kilę iš vieno miesto, bet studentijos laikais pasukome skirtingom kryptim. Jis - Londone, aš Vilniuje. Planavome bendrą ateitį, tikrai labai jį mylėjau. Tačiau gyvenimas suriedijo taip, kad belaukdama tos rožinės ateities sutikau Vidą... Daug laiko praleisdavome kartu bendroje kompanijoje, nors niekas tarp mūsų neįsižiebė iš pirmo žvilgsnio. Jis taip pat buvo įklimpęs į ilgai besitęsiančią draugystę.
Patys nepastebėjome, kaip pradėjome atrasti vis daugiau bendro... o tada atradome vienas kitą. Prasidėjo be galo saldžios ir dar labiau skausmingos akimirkos kartu. Pirmą reti savaitgaliai, nieko rimta, juokas, pažaisim ir praeis... Bet laikas ėjo, o mūsų susitikimai darydavosi vis dažnesni.

Jis išsikyrė su savo drauge, o aš to daryti neskubėjau. Juk turėjau tobulą planą - šaunus vyras Londone, pasiturintis, jau yra nuosavas būstas, mūsų tėvai jau planuoja vestuves... ko daugiau norėt, negalejau leisti jausmams Vidui sugriauti man šviesią ateitį. Ir iš karto sakiau Vidui - viskas tarp mūsų laikina, mes kartu nebusim. O tuo tarpu su Vidu jau pradėjom gyventi kartu... Viskas mano galvoje sukosi, pati netikėjau, kad galėjau taip įklimpti. Kai atvažiuodavo mano draugas, as išeidavau, palikdavau Vidą, sakiau kad nebegrišiu. Ir vis tiek vėliau pati atšliauždavau pas jį, o jis mane priimdavo atgal. Kai klausiau - kodėl tu leidi man grįžti, juk buvau su kitu vyru - jis atsakydavo, kad jam nesvarbu su kuo aš buvau jei grįžtu pas jį...

Po dvieju metų tokio gyvenimo susikroviau šmutkes ir išvažiavau i Londoną pas savo draugą - visam laikui. Pardaviau viską ką galėjau parduoti, išmečiau ką galėjau išmesti. Su savim turėjau tik vieną didelą kelioniną ružavą tašę, į kurią tilpo viskas, ką turėjau. Garbės žodis, be tos tašės neturėjau daugiau nieko Lietuvoje. O Londone jau turėjau darbą, tevai trinė rankomis, draugas viską paruošė mano atvykimui... Spėkit su kuo praleidau paskutinę naktį prieš išvykstant... Neįmanoma nusakyti žodžiais, koks jausmas apima, kai žinai kad atsisveikini su mylimu žmogumi visam laikui, savo noru ir savo sprendimu. Jaučiausi, tarsi kas būtį išjungęs šviesą, išjungęs visus garsus... Net nepamenu kaip įėjau i lėktuvą.

Aš išbuvau tame naujame gyvenime mėnesį. Man truko oro. Man buvo šlykštu vaidinti jausmus, kurių jau seniai nebuvo. Ir aš nesulaikiau tos paslapties savyje, net ir žinodama kad būtų labai protinga palaikyti liežuvį už dantų. Prisipažinau. Jis atleido. Bet aš jau žinojau, kad neliksiu su juo. Susikroviau savo ružavą tašę, ir pirmu reisu grižau i Lietuvą, pas Vidą. Jis pasitiko mane ir išvežė nuo visų į Druskininkus - tai ir buvo romantiškiausias vakaras mano gyvenime, kai aš atgavau šio gyvenimo prasmę - būti su mylimu žmogumi, nors prieš mus buvo nusistatę beveik visi kas mus pažinojo, nors turėjau ištverti sugrižimo gėdą, nors be galo įskaudinau dar vieną žmogų... Tą vakarą Druskininkuose, laikydama jo ranką supratau, kad taip ir turi būti, kad tai teisingiausia ką galėjau padaryti, kad niekada neatleisčiau sau, jei nebučiau ryžusi atsiduoti šiai meilei iki galo.

Mes auginam nuostabią dukrytę, o aš niekada, nei vienai minutei nepasigailėjau, kad grižau pas jį ir kad jausmai tada nugalėjo protą.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis