QUOTE(maika @ 2011 10 15, 11:40)
Ateinu čia išsikalbėt...

Čia gal visgi labiau į temą... Neramu ir skaudu dėl vyro nusistatymo apie IUI ir IVF. Dėl IUI dar šiaip ne taip sutinka, bet apie IVF galiu nė negalvot

Jam tokie dalykai yra toooooks kišimasis į gamtą, tooooks ėjimas prieš gamtą ir Dievą kad....... Vis bandau pasakyt kad nevaisingumas yra liga, kuri yra gydoma. O jam viskas turi gautis natūraliai, o jeigu taip nesigauna reiškia tokia Dievo valia ir reikia su tuo susitaikyt

Primenu jam vieną perskaitytą mintį, kad jeigu nereikia gydyti nevaisingumo, o viską palikti gamtai, tai gal ir kitų ligų negydyti, o palikti viską kaip yra - bus lemta, pasveiksi ir šiaip... Su tuo lyg ir sutinka, bet vis tiek bijo visokių pagalbinių priemonių pastojimui...
Sveikute

Parasei taip tiksliai, kad atrodytu, kad as rasiau.. Man taip pat buvo problemu su vyru siuo klausimu. Dabar dar sunku prisiminti-kiek diskusiju, gincu, asaru ir tt.

Galiausiai nustojome kalbetis sia tema, nes kiekvienas pokalbis baigdavosi mano asarom

Bet...... Praejo daug laiko..., nustojau as ji "spausti"- kad ir jis galvotu taip pat, priemiau jo nuomone, bet pati su tuo nesusitaikiau, taupiau sau viena pinigelius ir dariausi IUI ir IVF . Ir zinok , po truputi, mazais mazais zingsneliai priejome prie to, kad vis tik reikia isbandyti viska, kad sazine senatveje butu rami. Aisku issvaisteme nemazai laiko, bet kazkaip as visuomet taip ir tikejau, kad pas visus tas motinystes/tevystes noras ateina ne vienodai, pas mane jis atejo gerokai anksciau, pas vyra-veliau, uztai galbut tuomet, kada dar viduje tikiesi, kad bereikia tik atsipalaiduoti ir viskas pavyks, galbut tuomet dar priesiniesi IUI bei IVF (kaip kad mano vyras), bet kai supranti, kad realiai laikas bega nenumaldomai ir gali paprascioausiai nebespeti sulaukti to "atsipalaidavimo", tuomet nuomone pradeda keistis..

Taip mums ir atsitiko.. Taip kad labai nesinervuokite, kaip matot yra daugiau tokiu seimu ir nuomoniu, bet reikia tik laiko ir viskas susidelios i vietas