ai kam čia lyginti, maika, kiekvienai savos bėdos ir išgyvenimai sunkiausi. Džiugu bent jau girdėti, kad šiuo metu tave lydi balta emocinės būklės juosta.
labas merginos, ir as cia uzklydau , matyt jau reikia , noriu sudelioti savo mintis , pasijusti lengviau...
sutinku su Tokia Profesija pasisakymu, kad po nuosirdaus liudesio ateina palengvejimas.
vakar issiverkiau, ka issiverkiau, tiesiog issistaugiau, gerai, kad gyvenam nuosavam name, kitaip kaimynai butu tikrai suregave. net vyras vakar jau leido liudeti, paliko viena su savo mintim, isgyvenimais. paliko apacioje prie kompo, o pats nuejo miegoti. siaip visada stengiasi neleisti liudeti, visada palaiko, ikvepia optimizmo, tikejimo, neleidzia nuleisti ranku... bet matyt jau vakar mate, kad beprasmiska kazka besakyti nieko negirdejau. kadangi vakar parsinesiau skalbiniu kruva is lauko, ir jie uzkliuvo, siandien per naujo lanksciau ir lyginau. pagalvojau , kad butu visai neblogai tureti kokia kriause, pykciui ir inirsiui islieti... net suo su kate buvo suglume, ziurejo sustinge. pamacius savo juoda(nuo tuso) , istinusi nuo asaru veida, stiklines akis, tiesiog ziurejau i veidrodi ir susimasciau, negi, kuo toliau, tuo sunkiau bus pernesti tustumo jausma sulaukus mmm. (atrodo dar ne tiek daug laiko praejo nuo planavimo pradzios. menuo po menesio taip skaiciuoju 28 menesi. net kur krauja priduodu sesute sako tik speji uzgydyt rankas nuo adatu ir vel ateini...) tada nusiprausiau ir ejau miegoti uzmigt negalejau ilgai, bet nepastebejau kaip uzmigau. ryte atsibudus nustebau, kad atsikeliau palengvejusia sirdim, bent asaros nebesikaupe akyse ir vel pradejau galvoti apie tolimesnius planus... tad si syki dziaugiuos, kad vyras paliko viena ir galejau isiverkti, garsiai issikalbeti, nors niekas ir negirdejo, bet man lengviau... siandien jau geriau, o vakar atrode, kad dangus griuna...
sutinku su Tokia Profesija pasisakymu, kad po nuosirdaus liudesio ateina palengvejimas.
vakar issiverkiau, ka issiverkiau, tiesiog issistaugiau, gerai, kad gyvenam nuosavam name, kitaip kaimynai butu tikrai suregave. net vyras vakar jau leido liudeti, paliko viena su savo mintim, isgyvenimais. paliko apacioje prie kompo, o pats nuejo miegoti. siaip visada stengiasi neleisti liudeti, visada palaiko, ikvepia optimizmo, tikejimo, neleidzia nuleisti ranku... bet matyt jau vakar mate, kad beprasmiska kazka besakyti nieko negirdejau. kadangi vakar parsinesiau skalbiniu kruva is lauko, ir jie uzkliuvo, siandien per naujo lanksciau ir lyginau. pagalvojau , kad butu visai neblogai tureti kokia kriause, pykciui ir inirsiui islieti... net suo su kate buvo suglume, ziurejo sustinge. pamacius savo juoda(nuo tuso) , istinusi nuo asaru veida, stiklines akis, tiesiog ziurejau i veidrodi ir susimasciau, negi, kuo toliau, tuo sunkiau bus pernesti tustumo jausma sulaukus mmm. (atrodo dar ne tiek daug laiko praejo nuo planavimo pradzios. menuo po menesio taip skaiciuoju 28 menesi. net kur krauja priduodu sesute sako tik speji uzgydyt rankas nuo adatu ir vel ateini...) tada nusiprausiau ir ejau miegoti uzmigt negalejau ilgai, bet nepastebejau kaip uzmigau. ryte atsibudus nustebau, kad atsikeliau palengvejusia sirdim, bent asaros nebesikaupe akyse ir vel pradejau galvoti apie tolimesnius planus... tad si syki dziaugiuos, kad vyras paliko viena ir galejau isiverkti, garsiai issikalbeti, nors niekas ir negirdejo, bet man lengviau... siandien jau geriau, o vakar atrode, kad dangus griuna...
Sheila, kaip šiandien jautiesi?
QUOTE(Glamour @ 2011 11 01, 01:14)
Sheila, kaip šiandien jautiesi?
oi aciu jau geriau tiesiog matyt nebegalejau laikyti viduje. Kazkaip kai issikriokiau lengviau paliko ir nuotaika kyla nes tikiu kad viena is musu su endo laukiasi.
maika, Jums turbūt tiesiog reikėjo imti ir parašyti man. Neatstūmiau nė vieno, kuris į mane kreipėsi čia ar asmeniškai. Bet visada žmonės man rašo ar ateina pas mane patys, o iš Jūsų žinutės supratau, kad laukiate kol aš Jums parašysiu.
Papildyta:
sheila 102, ar teisingai supratau, kad kamuoja endometriozė? Ar turit dar kokių kitų medicininių kliuvinių pastoti?
Papildyta:
sheila 102, ar teisingai supratau, kad kamuoja endometriozė? Ar turit dar kokių kitų medicininių kliuvinių pastoti?
QUOTE(tokia profesija @ 2011 11 01, 22:57)
sheila 102[/b], ar teisingai supratau, kad kamuoja endometriozė? Ar turit dar kokių kitų medicininių kliuvinių pastoti?
taip turiu endometrioze Ist , prolaktinas padidejas, bet atrodo vaistu pagalba telpu i normas. kitu hormonu rodmenys rodytu kad yra PKS bet ekoshopu to nemato, tad kaip ir sako man jo nera. na siuo metu kaip ir daugiau kliuciu neturetu buti pastoti. gydytoja kalba kad reikia atsipalaiduoti ir negalvoti neuzsiciklinti, bet nesuprantu kaip tai padaryti . na gal jei buciau jaunesne (nesu sena) gal taip ir neimciau giliai, pasistengciau negalvoti, bet yra kaip yra. na o tiek metu taip bijojau pastoti, kad tik nebutu netyciuko , bet taip niekad ir neisdrysau gerti KT. tad kiekviena men laukdavau kada ateis mano dienos. dabar net juokas ima kaip bijojau nestmo. neveltui sakoma lazda turi du galus , tiek metu bijojau, o dabar turbut tiek metu reiks laukti savo stebuklo.
sheila, paskutinis sakinys skamba, kaip užsiprogramavimas. Gal pabandyk sau viduj jį kaip pozityviau suformuluoti ar bent terminą trumpesnį numatyk 
Aš su gerom žiniom - pagaliau įvyko pirmas mūsų IUI. Kažkodėl labai bijojau, gal net labiau nei laparoskopijos, net verkt norėjosi ir kojos drebėjo, nors nebuvo, ko ten bijoti ir nė kiek neskaudėjo. Dabar ramūs abu kaip belgai, kol kas
Aš su gerom žiniom - pagaliau įvyko pirmas mūsų IUI. Kažkodėl labai bijojau, gal net labiau nei laparoskopijos, net verkt norėjosi ir kojos drebėjo, nors nebuvo, ko ten bijoti ir nė kiek neskaudėjo. Dabar ramūs abu kaip belgai, kol kas
QUOTE(Glamour @ 2011 11 03, 01:07)
sheila, paskutinis sakinys skamba, kaip užsiprogramavimas. Gal pabandyk sau viduj jį kaip pozityviau suformuluoti ar bent terminą trumpesnį numatyk
Aš su gerom žiniom - pagaliau įvyko pirmas mūsų IUI. Kažkodėl labai bijojau, gal net labiau nei laparoskopijos, net verkt norėjosi ir kojos drebėjo, nors nebuvo, ko ten bijoti ir nė kiek neskaudėjo. Dabar ramūs abu kaip belgai, kol kas
Aš su gerom žiniom - pagaliau įvyko pirmas mūsų IUI. Kažkodėl labai bijojau, gal net labiau nei laparoskopijos, net verkt norėjosi ir kojos drebėjo, nors nebuvo, ko ten bijoti ir nė kiek neskaudėjo. Dabar ramūs abu kaip belgai, kol kas
oi Glamour, kaip faina laikau laikau kumstukus
viskas bus 
Na o jei 
tai mažius vos mėnesio laiko bus spėjęs pabuvoti už jūrų marių, kur visi čiauška paukščių kalba. Neramu, nes jei vimdys, tai nebus kaip nuslėpti 
Ir šiaip nelabai laukiu tos kelionės, nes vėl prarasčiau vieną ciklą, jei šį mėn. nepasiseks. Negaliu išlaidauti, nes labai taupom dabar daktarams, kitą vertus naudinga dėl darbinių įgūdžių ir šiaip prasiblaškymui. 
tai mažius vos mėnesio laiko bus spėjęs pabuvoti už jūrų marių, kur visi čiauška paukščių kalba. Neramu, nes jei vimdys, tai nebus kaip nuslėpti Ir šiaip nelabai laukiu tos kelionės, nes vėl prarasčiau vieną ciklą, jei šį mėn. nepasiseks. Negaliu išlaidauti, nes labai taupom dabar daktarams, kitą vertus naudinga dėl darbinių įgūdžių ir šiaip prasiblaškymui.
Labas, merginos!
Gerai, kad radau tokią temutę, gal išsisakius bus lengviau. Mūsų istorija tokia-2,5m.bandom tapti dar kartą tėveliais.2m. bandėm natūraliai (tik nesijuokit- važinėjau pas garsų homeopatą, gėriau jo skirtus vaistukus, tuo pačiu metu lankiausi ir pas kitą netradicinį specialistą), pusę metų varstau ginės duris ir nieko
Problema, kaip ir su pirmu vaikučiu-nevyksta O. Tąkart kažkaip nerealiai greit pastojau( po 4mėn. lankymosi), kaip ginė sako, laimės dėka, o šįkart, matyt, teks ilgiau kentėti ir laukti.Bet vis sunkiau darosi, vakar, kai sulaukiau mmm, verkiau kaip nuplakta, šiandien ir pyktis užeina, net MB sako, ko aš tokia pikta? Ir ant dukrytės vis dažniau užrėkiu, nebesusitvarkau su savo emocijom 
Dabar berašydama vėl verkiu...Žinau, kad kitos dar ilgiau laukia, kad nori nors vieno vaikučio, bet Dievas mato, kaip norėčiau dar kartą tapti
Kaip jūs susitvarkote pvz., su aplinkinių klausimais? Kaip tik šiandien buvo atvažiavę svečių pas mus, tiesiog paniškai bijojau klausimo ir aišku, jį išgirdau-"kada gi jūs padovanosite broliuką ar sesutę dukrytei?" Man taip atsibodo išsisukinėti, meluoti, jog dar ne laikas.Bandžiau kartą atvirai pasakyti, kad neišeina, tai žinot, ką išgirdau: "galiu tau vyrą savo paskolinti"
Nebeliko ką ir pridurti, todėl toliau jei kas paklausia, meluoju į akis visiems. Pradėjau gerti nervus raminančius arbatėlę, kartais net valerijonų išgeriu, o kai sulaukiu mmm, porą naktų išvis negaliu užmigt
Gerai, kad radau tokią temutę, gal išsisakius bus lengviau. Mūsų istorija tokia-2,5m.bandom tapti dar kartą tėveliais.2m. bandėm natūraliai (tik nesijuokit- važinėjau pas garsų homeopatą, gėriau jo skirtus vaistukus, tuo pačiu metu lankiausi ir pas kitą netradicinį specialistą), pusę metų varstau ginės duris ir nieko
Problema, kaip ir su pirmu vaikučiu-nevyksta O. Tąkart kažkaip nerealiai greit pastojau( po 4mėn. lankymosi), kaip ginė sako, laimės dėka, o šįkart, matyt, teks ilgiau kentėti ir laukti.Bet vis sunkiau darosi, vakar, kai sulaukiau mmm, verkiau kaip nuplakta, šiandien ir pyktis užeina, net MB sako, ko aš tokia pikta? Ir ant dukrytės vis dažniau užrėkiu, nebesusitvarkau su savo emocijom Dabar berašydama vėl verkiu...Žinau, kad kitos dar ilgiau laukia, kad nori nors vieno vaikučio, bet Dievas mato, kaip norėčiau dar kartą tapti Kaip jūs susitvarkote pvz., su aplinkinių klausimais? Kaip tik šiandien buvo atvažiavę svečių pas mus, tiesiog paniškai bijojau klausimo ir aišku, jį išgirdau-"kada gi jūs padovanosite broliuką ar sesutę dukrytei?" Man taip atsibodo išsisukinėti, meluoti, jog dar ne laikas.Bandžiau kartą atvirai pasakyti, kad neišeina, tai žinot, ką išgirdau: "galiu tau vyrą savo paskolinti"
Nebeliko ką ir pridurti, todėl toliau jei kas paklausia, meluoju į akis visiems. Pradėjau gerti nervus raminančius arbatėlę, kartais net valerijonų išgeriu, o kai sulaukiu mmm, porą naktų išvis negaliu užmigt
Jautruole, sveika prisijungus
Turbūt visos mes nemėgstame tų klausimų Bet ir atsakymo visiems atvejams tinkamo turbūt nėra. Paskaityk archyvuose šitą temutę, rasi nemažai variantų, nes esame kalbėję apie juos ne vieną ir ne du kartus, bet žinoma, kad keičiasi forumo dalyvės, gal kuri dar kokią gudrią frazę gali pasiūlyti.
Pradžiai pasiūlysiu gal net demonstratyviai apsimesti, kad negirdėjai ir pakeisti temą. O jei klausimą pakartos ir vėl pasielgti taip pat, tiesiog kaip užsuktai plokštelei. Nemanau , kad kas nors turi atsiskaitinėti ir teisintis dėl šių dalykų. Po šešerių santuokos metų mūsų aplinkoje tokių klausimų jau sumažėjo. Man asmeniškai palengvėjo, kai artimiesiems pasisakėme. Bet detales aptarinėju nebent su savo mama.
Turbūt visos mes nemėgstame tų klausimų
Bet ir atsakymo visiems atvejams tinkamo turbūt nėra. Paskaityk archyvuose šitą temutę, rasi nemažai variantų, nes esame kalbėję apie juos ne vieną ir ne du kartus, bet žinoma, kad keičiasi forumo dalyvės, gal kuri dar kokią gudrią frazę gali pasiūlyti. Pradžiai pasiūlysiu gal net demonstratyviai apsimesti, kad negirdėjai ir pakeisti temą. O jei klausimą pakartos ir vėl pasielgti taip pat, tiesiog kaip užsuktai plokštelei. Nemanau , kad kas nors turi atsiskaitinėti ir teisintis dėl šių dalykų. Po šešerių santuokos metų mūsų aplinkoje tokių klausimų jau sumažėjo. Man asmeniškai palengvėjo, kai artimiesiems pasisakėme. Bet detales aptarinėju nebent su savo mama.
Glamour, kaip Jums sekasi? Džiaugiuos, kad žengiant pirmyn 
Kiek metų "baudos" sau esate paskyrusi?
Su atsipalaidavimu gaunasi keistas dalykas. Man atrodo, kad mus labiau vargina ne tai, kad nuolat svajojam, verkiam, liūdim; mus labiau kankina tai, kad stengiamės su savo mintim kovoti, graužiamės, baram, plakam save už savo jausmus.
Man liūdna, šiandien nepasisekė - oj ne ne, nedrįsk apie tai galvoti, nenuleisk rankų - na bet liūdna, ką daryt - šypsokis, viskas bus gerai, sukask dantis ir pirmyn - na bet liūdna - nueik į klubą, į kiną, išvažiuok į kelionę - vistiek liūdna... ir t.t.
Man atrodo tai yra savęs kankinimas, kada prievartaujam savę nejausti to, kas tiesiog yra.
QUOTE(sheila102 @ 2011 11 01, 23:32)
...tiek metu bijojau, o dabar turbut tiek metu reiks laukti savo stebuklo.
Kiek metų "baudos" sau esate paskyrusi?
Su atsipalaidavimu gaunasi keistas dalykas. Man atrodo, kad mus labiau vargina ne tai, kad nuolat svajojam, verkiam, liūdim; mus labiau kankina tai, kad stengiamės su savo mintim kovoti, graužiamės, baram, plakam save už savo jausmus.
Man liūdna, šiandien nepasisekė - oj ne ne, nedrįsk apie tai galvoti, nenuleisk rankų - na bet liūdna, ką daryt - šypsokis, viskas bus gerai, sukask dantis ir pirmyn - na bet liūdna - nueik į klubą, į kiną, išvažiuok į kelionę - vistiek liūdna... ir t.t.
Man atrodo tai yra savęs kankinimas, kada prievartaujam savę nejausti to, kas tiesiog yra.
