
Visada susitaikymo metu prašau pasakyti,ką darė negerai ir kodėl supyko mamytė.Paprastai labai protingai paaiškina, pvz.piešiau ant sienų, mėčiau žaislus ir t.t.Tada prašau atsiprašyti, nes mamytei labai skaudėjo širdelę, kai ji išdykavo(apsikabinam , pasibučiuojam, jei yra tėtis, ir jo atsiprašom).
Kartais tas ''mąstymas'' trunka labai trumpai, bet nenusileidžiu, kol nepasako, ką negerai darė.
Man pačiai buvo atradimas, kad "mąsTymas"duoda gerokai geresnių rezultatų, jei elgiuosi ramiai.Jeigu išveda taip iš kantrybės, kad pliaukšteliu, tai visas procesas užtrunka daug ilgiau ir VISADA esu apspjaudoma

Juokingiausia, kai ji svetimiems pasakoja, kad mąsto

Žinoma, būna situacijų, kai jaučiu, jog jau perkanda ji mane ir nori labai greit "susitvarkyt",bet bandau nepasiduoti.
