Citata iš kitos temos
QUOTE(Gabija 7777 @ 2008 06 27, 02:34)
gal pades glostymas??!!

kas yra vaikas?vaikas tai ignoravimo,nesiklausymo,oziu rodymo,klikymo,melavimo,ir t.t.t maisas! mes esame tevai! kurie privalome vaika gerai isaukleti,mokinti ji,kad klausytusi,gerbtu,myletu,netik tevus bet ir artimuosius,paprasciausei vaikas yra islepes,perdaug visko turi,jis pakniauke o jus tuoi begate perkate duodate!tai kas bus po 2-3 metu?tiesiok baisu!

ne vaikas turi buti auklejamas,mokinamas nuo mazumos, o netaip jis dar mazas as jo nebausiu,neduosiu jam dirziuko,vaikas turi susipazinti kas yra dirzas,kampas.jai vaikas saukia viesoi vietoi jus bukite rami,tylei grazei iseikite,ir eikite namo su vaiku,nors jis ir klyks,gryze ji nuprauskite,nes gali buti kad jusu vaika nuziurejo,juk visokiu zmoniu yra?ir ramei jo paklauskite kas tau vaikuti yra?kas neduoda tau ramybes?su meile

ir su geru auklejimu vaikas nebus islepes savanaudis.
Visada žavėjausi žmonėmis, kurie tuoj pat pamiršta, ką kalbėję...

pavydėtina savybė mūsų laikais.
QUOTE(sena niekšė @ 2008 07 01, 07:10)
...
ST rašoma, kad nepaklusnų vaiką tėvai turėtų užmėtyti akmenim.
Bet žinot kaip rašoma NT? Pauliaus laiškas kolosiečiams
Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.
(Na, ten dar ir apie moteris bei vyrus, bet tema ne apie tai).
Mes patys išerziname savo vaikus. Neišklausymu, nedėmesiu, ne-... viskas pas mus yra ne. Taip, mūsų gyvenime vyrauja stresas ir chroniška laiko stoka. Visgi ir tokiame gyvenime verta atrasti būdą parodyti KOKYBIŠKĄ dėmesį vaikui.
Nebūtinai "lendant į šikną", kaip mėgsta įvardinti tauta. Visai ne. Pagrindinis principas - nustok nervintis pats, ir tai persiduos vaikui. Ramybė. Nesvarbu, ką veiki. TU esi suaugęs ir turėjai laiko išmokti kontroliuoti save. Jis - dar mažas.
Nors pati esu iš stresuojančių žmonių, bet buvau priversta to meno išmokti.
Šiuo būdu, galima sakyti, visiškai "kontroliuoju" savo vaiko emocijas ir mums jokių lupimų nereikia. Absoliučiai. Ir pabarimų reikia tik tokių vidutiniško masto. Bausmė, jei ką - palikti vieną kitam kambary kelioms minutėms uždarius duris. Bet tai būna be galo retai ir kraštutiniu atveju.
Visai nuoširdžiai galiu vadinti jį savo "mažuoju draugu", nes taip ir yra. Darysiu viską, kad taip būtų ir toliau. Mūsų santykiai paremti ne "klausyk-privalai", o derybomis

Bet negyvename rožiniam pūkuotam pasaulyje.
Žinoma, kad būna ir ožių, ir priešgyniavimų, bet jokių ypatingų drastiškų scenų - tai jau ne. Finale vis tiek susitariam, ir dažniausiai paskui gaunu dovaną - apkabinimą ir žodžius "tave myliu". Nes jis taip įpratęs.
Kadangi yra berniukas, suprantu, kad paskui tie jausmai bus santūriau reiškiami, bet noriu tikėti, kad viduje jie tokie išliks ir toliau. Ir labiau stengtis turiu aš, o ne jis. Vaikas tik retransliuoja mums tai, ką gavo iš mūsų.
O to BK straipsnio kur pateikė Medinis, tai buvau patingėjusi ieškoti, ale norėjau
Dar pridėsiu: permečiau ir tą straipsniuką neva tai krikščionišką. Jo, lupkim vaikus nuo 5-7 metų. Tada 14 jie išeis iš namų garantuotai. Bent aš taip daryčiau. Ir suprasčiau, jei taip darytų kaimyno vaikas. Arba duos į užpakalį (geriausiu variantu) jums ir tada jau išeis, koks skirtumas.
Dar GAL suvokčiau, kaip galima pliaukštelėti per pampersinį užpakaliuką maždaug link 2 m. artėjančiam vaikui. Vienąkart ar du per gyvenimą. Jis dar užmirš. Bet ir tai. 5-metis - niekada. Aišku, dar variantas - formuosis "išstūmimas" pasąmonėn, toks vaikas ilgainiui nustos kreipti dėmesį į bet ką - žodžius, veiksmus, įtikinėjimus ir - vualia, jūs jį praradote.
Skatertju daroga. Lupkim vaikus toliau?