QUOTE(Coccinela @ 2007 06 05, 11:42)
Man tai kartais knieti iki pažaliavimo pliaukštelt, ypač už kaprizus (nors toks mažas nedaug tų kaprisų dar turi).
Bet vis pagalvoju, kad liks vaikui pasąmonėj agresijos kruopelytė. Mane mušdavo (ir būdavo už ką), bet ir pati mušdavu šunį už tai, kad jis neklauso, aprėkdavau, nors pati dar labai maža būdavau. Su tokia pačiu juoduliu viduj žiūriu kartais ir į savo vaiką

ir ne vaikas kaltas, o mano pasąmonė, mano tėvai, kurie mušė, o juos mušė jų tėvai... Dėl pačio mušimo (veiksmo) aš nepergyvenčiau - juk tas skausmas ir bausmė tik minutei. O vat ta pasislėpusi agresija -

ir laikaus tos minties užsikabinus.
Tik pasvarstau kartais, gal žmogui įgimtas vidinis niršimas
Pyktis - natūrali reakcija,kai eis pervarges, nemiegojęs ir suerzintas iki negalejimo. JĮ suvaldyti - menas, man taip neiseina, todel maniskis kartais gauna per minkstaja. Blogai, bet manau, kad dauguma mamu cia rašanciu nori atrodyti geresnemis, nei yra istikrųjų.
Idomu, kaip jos sutvarko vaiko ožiukus, kai jis tikrina kantybe ir daro viską, ko negalima? Tiesa, yra tokia laida "auklės" tai va ten mamos stengiasi graziuoju ir švelniuoju būdu auklėti mažiukus - baisesniu vaiku nesu mačiusi.Aš už sveiką auklėjimą - ne mušimą, bet ir griežto žodžio pasakymą ir paaiškinimą kodėl negalima ir pagal amžių - už nuobaudas ožiams atėjus.