"2. Mokesčių sistema- pragaras žemėje. Dirbi vien dėl darbo ir vis esi beveik ubagas.
3. Darbdavių ir darbuotojų santykių niekas nekontroliuoja. Jie virtę buožės ir baudžiauninko santykiais.
4. Norint susikurti savo darbo vietą ir nelenkti nugaros bene gobšiausiems darbdaviams pasaulyje, neįmanoma. Nes mokesčiai smulkiajam verslui ir biurokratija- bėgimas kliučių ruože, kur beveik visi iškrenta."
Va ir uždaras ratas. Nenori būti darbdaviu ir rizikuoti, kišti savo pinigus, mėginti juos kažkaip prasukti, uždirbti, nusukti mokesčius (nes sumokėjus visus pagal įstatymą vienintelis rezultatas - bankrotas) ir kt. Tai tenka dirbti ir užsidirbti taip, kaip sugebi. Darbuotojai nori, kad darbdavys kartu su jais gautų minimumą, arba lai šiek tiek daugiau, bet šiukštu ne per daug. Tik tie patys darbuotojai pamiršta, kad nei jie kažkuo rizikuoja, nei ji investuoja. Jie ateina ir išeina, o darbdaviui visa atsakomybė, pasekmės, rizika. Pamiršta apie baudas, kurios neretai kyla dėl darbuotojų aplaidumo ar žioplumo, pamiršta apie krizes, neatsiskaitymus, mokesčių pasikeitimus ne verslo naudai, kt. rizikos faktorius. Darbuotojai mato tik verslo klestėjimą, darbo vaisius, bet atkakliai nemato kitos verslo pusės. Tai lai neša tokią pat atsakomybę, lai prisiima dalį rizikos, investuoja iš savų asmeninių į verslą (ir tiki jo sėkme), ima iš banko paskolas ir užstato savo asmeninį turtą laiduoja. Pirmyn
