Kur dingsta vyrai?

Kiekvienas gyvenime PRIVALO vadovautis tą dalimi, kuri yra vadinama - smegenimis. Jei tokiai personai, kuri nesugeba pajungti minėto organo į darbą yra pasakoma, kad vardan geresnio gyvenimo ji privalo šokti nuo tilto - ji nušoks?

Jei sumąstys kad nušokus vargu bau ar begyvens - nešoks.

Skaičiau tokią vaikišką knygą. "Siuntėjas" vadinasi. Ten pasakojama kaip žmonės gyvena po daug daug metų. Kad viskas būtų tvarkoj ir gerai ir lygu, žmonija atsisakė spalvų, sniego, lietaus, kalnų, dainų, knygų ir pan. Kad nereiktų patiems priimti sprendimų ir, neduok dieve, nuspręsti neteisingai, viskas nusprendžiama ir sureguliuojama. Žodž, tobula visuomenė. Jei nori sudaryti "šeimos darinį", sulaukęs kažkiek metų pristatai savo popierius į atitinkamą instanciją, ten tave išanalizuoja, ir po kažkiek laiko skiria sugyvenamą partnerį - suderintą iki maksimumo. Jei nori vaikų - parašai prašymą, šeimos darinį pratestuoja, ir gauni vaiką. Po poros metų gali prašyti dar vieno. Šeimos dariniui skirta du vaikai - mergaitė ir berniukas. Na ir taip toliau.. (O šiaip pasakojimas apie berniuką Jonuką, kuris nusprendė spręsti pats.)

Ką noriu šia pasaka papasakoti - vienas draugas, aktyviai ieškantis poros ineternetu, pasiūlė baisingai gerą puslapį - darnipora.lt Aišku, nuėjau pažiūreti kuom jis skiriasi nuo kitų. Smalsumo genama net užpildžiau dr.Navicko testus - ir rezultate man pateikė pluoštą žavingų, su manim labai suderinamų vaikinukų (tik kažkodėl seksualinis suderinamumas neviršijo 33 proc ). Bet charaketrio savybės - net iki 80 proc atitiko!
Vat ir prisimiau darnią ir tobulą visuomenę.

Šeimą kuria ir lipdo du žmonės. Pažįstami tiek, kad pasitikėtų - juk neįmanoma išanalizuoti partnerio iki pat panagių ir tada jau 100 proc "gyventi ilgai ir laimingai". Tačiau metams bėgant mes kažką pamiršom ir pametėm. Ir dabar galvojam kad yra nesuderinamų žmonių. Argi?
O mums jau siūlo negaišti laiko, gali suderinti, kad netyčia nesuklystumėm.. Kaip ten lapė sakė Mažajam Princui? "Žmonės pamiršo ką reiškia prisijaukinti".

Buna nesuderinamu. Tam tikrais atvejais buna priklausomybiu su kuriomis gyvenimas seimoje nera suderinamas. Buna charakterio bruozu, kurie nesuderinami su gyvenimu seimoje. Buna poziuris i vertybes pakinta 180 laipsniu kampu, o tai nepriimtina vienam is partneriu... Oi kiek daug buna.

Paprastai, kai du zmoguciai kuria seima ar pastovius santykius, zino apie viens kita labai daug - zino svajones, siekius, puoselejamas vertybes. Gerai, jei visa tai sutampa. Buna, kad nesutampa, bet tu supranti, kad su situo gali susitaikyti.
Taciau buna, kad sutampa, taciau iskilus tam tikroms aplinkybems, atsiranda elemtu, su kuriais tu susigyventi nepajegi, bet ne todel, kad tu nenori, tiesiog tai tampa organiskai nesuderinama. Liksi kartu - prieisi iki didesnes bedos, nei seimos isirimas.

Taip kad renkiesi.

Tarena
PUIKIAI PASAKYTA.
Visaip tame gyvenime būna.... Ir tikrai nėra vienos universalios nekintančios VISIEMS pritaikomos tiesos.

1. Meilė tai nėra santykis tarp žmonių. Tai vidinė būsena. Taip pat ir saugumas. Meilės ir saugumo reikia ieškoti ne santuokoje, o savyje. Tai viena klaida
2. Santuoka yra sutartis. Santuoka yra ne patenkintas saugumas ir aistra, o ĮSIPAREIGOJIMAS. Nepatiks - išeisiu čia kaip ir nedera. Tai antra klaida
3. Aistra yra cikliška. Ji ateina, praeina ir vėl ateina. Tuo metu, kai ateina "žiema" beprasmiška pulti ieškoti kito žmogaus, nes tas ciklas vis vien išliks toks pat. Reikia išmokti išgyventi žiemą ir išnaudoti ją: pabuvimui su savimi, atsakymams į neatsakytus klausimus, mokymuisi iš savo Žmogaus ir pasiruošimui pavasariui, kuris bus visai kitoks, daug geresnis, nei prieš tai buvęs. O desperatiškos pastangos tą aistrą išlaikyti vienam lygmeny yra trečia klaida.
3. Kitą žmogų, savo Žmogų mes priimam kaip konstantą, pamiršdami, kad per jį (kaip ir per bet kurį sutiktąjį) mes galime keistis, iš jo mokytis be galo bekrašto, nes jis irgi keičiasi, kad savęs ieškojimo kelias driekiasi ir per sutuoktinį, kad būten jis gali būti mūsų Mokytojas ir įkvėpėjas. Mes net negalvojam, kad šitų savybių galima ieškoti šeimoje. Tai ketvirta klaida.

Esam tokioj tarpinėj stotelėj. Tradicijų, kad santuoka yra "ant visai" ir kad jau puolei į balą, tai dabar ir sukis - nebėra. O tokių tradicijų, kad santuokoje galima ir pažinti save, ir mokytis, ir kurti - nežinau, gal dar nėra?

Apie savęs pažinimą... Kartais man irgi atrodo, kad jei gyvenčiau antrą kartą, šeimos nekurčiau. Bet taip atsitiko. Aš nusprendžiau ištekėti už to žmogaus, gimdyti vaikus, todėl dabar turiu prisiimti visą atsakomybę už tą savo sprendimą. truputį ilgiuosi klajokliško gyvenimo, o mano vyras yra visai kitoks, nei aš. Bet tos klajonės dar bus. Dabar jos padėtos į tolimą stalčiuką "kai vaikams sueis 21 m.". O kol kas mano vaikai ir mano vyras yra didžiausi mano mokytojai. Per juos aš pamatau savo klaidas, paklydimus ir būtent per juos gaunu atsakymus, kurių labai ilgai ieškojau. Myliu juos, dievinu juos, labiau už viską pasaulyje geidžiu sukurti rojaus sodus, kuriuose mano vyras galėtų tobulėti, kuriuose aš galėčiau tobulėti ir kuriuose mūsų šeima galėtų išsiskleisti kaip gėlės žiedas, vien tam, kad sukurtume tai, ko po vieną sukurti neįstengtume.

Tai, kad žmonės yra visiškai skirtingi santuokoje gali būti kliūtimi, o gali būti ir privalumu. Kai žmogus, esantis šalia yra kitoks, nepakliūni į dogmatizmo, vienažiūriškumo spąstus. Ir taip yra su viskuo - viskas gali būti kliūtimi, gali būti ir privalumu.

Ech... taip norėjau ką nors gražaus ir aiškaus parašyti, bet nežinau, ar sugebėjau

Drugeli, tu negali neleisti išeiti. Negali laikyti žmogaus, nes taip būtų neteisinga. Ir nesvarbu, kokia žmona tu esi - su bigudukais plaukuose ar su enciklopedija rankose, ne nuo tavęs priklauso, išeis vyras, ar ne. Kokia tu bebūtum, jis arba išeis arba ne, nes jame arba yra tai, apie ką aš rašiau, arba ne. Taip kad linkiu gražiai išauklėti būsimą sūnų

O dar yra viena pusė, kai žmonės tiesiog gyvena kartu, nes skirtis... TINGI Bet tai jau kita tema

Beje, čia tik mano ir tik nuomonė aš tikrai nežinau, ar tai tiesa

Va čia tai jau kaip peiliu per širdį, nes tai tokia skaudi, bet - -tiesa....Kaip beprotiškai sunku kartais tiesiog būti vienai. Tikrai, ta vienatvė kaip arktinė žiema....Jautiesi lyg narve, ir norisi bėgti, pas kažką, vos ne pas bet ką.....Ir kaip sunku išlaukti to pavasario.Net patikėti, kad jis ateis - taip sunku....

Puikiai pasakyta, Ziogeli! Tikrai, verta susimastyti... Labai ismintingai...
Papildyta:




As tai neturiu laiko laukti. Geriausia nelaukti, o uzsiimti veikla, nes dirbant, veikiant kazka tikslingo, naudingo, laikas istirpsta, kaip saldainis, o laukimas yra tikra kankyne, kuri neduoda nieko gero, tik nualina zmogu. Na, as kazkaip megstu veikti: kazka dirbti-sodinti geles, tvarkyti namus, ziureti filmus, skaityti knygas, groti, zaist su vaikais(savais ir ne savais), bendrauti su draugais, eiti i zmones..... Na, manyciau, verta veikti tai, kas naudinga sielai ir kunui. Ir ypac ziema...