Kur dingsta vyrai?

Mąsčiau vieną vakarą prieš užmingant, ir net pikta pasidarė - kur išeina mūsų vyrai, mus palikę? Juk jie niekur nesideda, su jais draugauja kitos moterys, jie dviem kryžmais brūkšniais baigia santykius, nusipurto, ir išeina. Skaitau šį skyrelį ir iš pykčio net dusti pradedu - kiek daug vienišų mamų! Kur jų vyrai, ką veikia, apie ką galvoja kai užmigti negali?
Neseniai bendravau su savo dukters tėčiu, jis mane guodžia "susirasi tu ką nors.." Bliamba, kodėl aš turiu "ką nors" susirasti? Kodėl aš turiu "kam nors" užkrauti auginti ne jo vaiką? O štai jam pačiam vaiko "turėjimas" net kažkokio šarmo prideda... Mergaitės net cypia iš susižavėjimo, dukrą pamatę.... Ech, negaliu, kaip neteisinga.... Ir pikta labai...

Sukonkretinant pamąstymų linkmę - kodėl taip paprastai mes liekam su vaikais? Kodėl mes SUTINKAM likti vienos su vaikais? Ir kodėl pas mus taip lengva likti vienai su vaikais? Auklėjimas? Tradicijos? Hm... supuvusi visuomenė?

vienas is atsakymu

Na taip, toms, pas kurias nueina irgi nėr labai lengva, sutinku. Tačiau kalbėt norėčiau ne apie tas moteris, o apie save, mus - tas, kurios liko. Ir ne vienos, o su vaikais. Mes paleidžiam vaikų tėtį, sakom "aš viena galiu viską susitvarkyti, man nereikia jo, viską pati pakelsiu". Kodėl? Dargi skaičiau tokių išsireiškimų "jis mus myli, tik išėjo pas kitą".
Ar mums trūksta savigarbos?

Hm, pagalvojau kad labai abstrakčiai aš čia, ale kitaip nesuformuluoju.. Tikiuosi, suprasit. Jei ne, vadinasi, nereikia..

Kur dingsta vyrai??..jie niekur nedingsta..jie iseina prasomi arba ne!..kartais tai net labai gerai..as pasirinkau laisve,todel ir paprasiau iseit..man tik knibzda kitas klausimas kur yra kiti dori vyrai?..nes kartais irgi norisi rytais kaukti

Na, dori vyrai su savo moterimis augina savo vaikus..... Man vis lieva galvojant kad jei sutiksiu dorą vaikiną (aš dar apie vaikinus galvoju - man 22 ), kodėl jis turi norėti draugauti su manimi ir auginti ne savo vaiką. Juk normalus vyras nori pasėti savąją sėklą, auginti savo vaiką...

Drugeli, žinai aš į tokius dalykus nesistengiau galintis. Ir, žinok, kaip jau tampa įprasta įbesiu, įkalsiu, įdursiu, įkasiu... galite pradėt rankiot akmenis.
Pirmiausia pasakysiu taip: žmonės (ir vyrai ir moterys, nors čia gal sakyt reikėtų vienu žodžiu - suaugę metais, bet piemeniški protu) įsimyli. Susituokia. Prasideda bendras gyvenimas, bet... STOP. Nė vienas iš jų nesugeba nusileist, nesugeba atleist, nenori paieškot kompromiso, nori demonstruot savo valią, savo norus ir t.t.t. Dėl vienos - kitos nuodėmės (kartais ir skaudžios) pradeda vienas kitą ignoruot, grąsint skyrybomis, nes AMBICIJOS neleidžia kitaip. Tuomet...kas tuomet?
Tuomet jisai nueina į "šoną", susiranda kokią nors moterį, su kuria nesieja jokia buitis. Neretai tokia moteris jaučia alkį (finansinį, sexualinį, arba tikrąja to žodžio prasme). Jai irgi gerai - paaukodama tik tarp kojų esantį gėrybių komplektėlį prisiriša vyrą (nei skalbt, nei lygint, nei įmantrios vakarienės daryt). Taškas. jai gera pabūt karalaite, o kažkur draskosi tikroji to vyro žmona.
Kuomet kažkas išlenda į paviršių - skandalas. Visos draugės tuoj puola: skirkitės. Išsiskiria, jos iniciatyva. Jis - išeina, ji lieka, dažnai netgi su vaiku (-ais). Mielosios, jūs manot kad pas vyrą turėtų būt toks pat stiprus tėvystės jausmas kaip pas motiną? Pasižiūrėkit į gamtą - pamatysit atsakymą. Jei vyrui tai buvo įdėta iš vaikystės rūpintis mažesniais (broliais, sesėmis), jei buvo geri santykiai su žmona besilaukiant - galbūt. O jei buvo tik barniai - jis prisimins iš to dalyko tik perteklių nubėgusį ant paklodės.... Ir nereikės jam tų vaikų - jam jie iš viso neegzistuos, kaip, beje, ir jų motina.
Bjauriai prirašiau. Bet yra taip. Gyvenimą ir dviejų žmonių santykius kuria ABUDU. Aš žinau šeimas, kuomet ėdęsi daugiau kaip 10 metų žmonės paskui susitvarkė idealiai santykius. Gal ir ne visada įmanoma tiek laiko kentėti, bet pagalvokit: AR TIKRAI JAU VISKAS TAIP PRARASTA, KAD TURIM SKIRTIS?

P.s. apie visokius kur gyvena susimetę, iš viso nekalbu.

nesuk tu sau galvos, bus kaip bus, jei atsiras vaikinas, tai mylės ir tavo vaiką ir bendrus vaikus, tik reikia mokėti išlaukti ir nepulti į paniką

Pasikartojo žinutė.
Gelmytė teisingai sako: palauk keliolika metų, ateis dar tavo laimė

Na va, tai aš tokia "visokia", neištekėjus, vaiką pasigavus. Galvoju, kas trukdė susituokt? Dvejus metus gyvenom iki vaiko kartu. Kai siūlė, norėjau pagalvoti, kai jau norėjau, nebebuvo. Bliamba.
Ne apie tai daina - voveriuk, na, ok, susakei tu kaip gyvenime būna, piemenys, pienburniai... Ale aš galvoju ko mūsyse trūksta, ko mes nesuvokiam, ką kažkada praleidom tam, kad šeimos neirtų, vaikai su tikraisiais tėvais augtų? Aš žiūriu į darnias šeimas, nugyvenusias 60 metų kartu, na, konkrečiai - mano seneliai - ką jie žino, ko nežinau aš? Irgi, susituokė 18mečiais būdami.
Turiu gerą draugą. Jis labai juokiasi iš mano dukters tėvo, nes jo išėjimo priežastis - savęs ieškojimas. Ne neištikimybė, ne barniai, na, nusprendė žmogus kad jis nesukurtas šeimoj gyventi.. Ir išėjo. O aš likau viena, su vaiku, nors nenorėjau. Kur yra tie stabdžiai?

O keliolika metų yra daug. Augs mano dukra nepilnoj šeimoj, aš raudosiu virtuvėj ir rankas grąžysiu..
Papildyta:




Na, jei jau ne tėvystės, tai bent savigarbos yra kažkiek? Nes ego su savigarba kiek suprantu, prasilenkia....
Viena bičiulė iš "bendraamžių" ant šaldytuvo laikė užrašą "Lengva tėvu tapti, sunku juo būti". Sunku man įkirsti vyrišką logiką, tačiau manau kad vaiko gimimas, ar "padarymas" paglosto vyro savimeilę - mol vaisingas, sugeba padaryti.. O toliau ką?

Kaip du kartus išsiskyrusi, visom keturiom pritariu voveriaus parašytoms mintims. Geriau nebūčiau išdėsčius.

kodėl keliolika? o gal ta laimė ryt ar poryt laukia o gal ir keliolika metelių teks palaukt, tik drįstu abejoti ar galima dėti lygybę tarp žodžių vyras ir laimė