QUOTE(Subjektyvi @ 2011 02 20, 20:30)
Profesijos orumas, kaip aš jį suprantu, kaip liaudyje sakoma: ne tam aš tiek mokiausi, tiek ariau, tiek metų atidaviau, tiek tobulinausi, kad dabar... (variantą įsirašom kiekvienai pagal asmeninį laipsnį), kas žemintų mano orumą. O jei eini užmerkęs akis į tą galerą, tai prispirtas reikalo, didelio reikalo. Kai reikia perlipti per save. Taip suprantu profesijos orumą.
Šitoj vietoj kažkaip prisiminiau, kaip O. Benderis sakė kartą Kysai: "Jesli nie protianieš ruki - to protianieš nogi, staryj durak !". Vertimas: "Jei neištiesi rankos - tai patiesi kojas, senas kvaily !"
Šaip tai čia ne orumas, o unaras, t.y. jei aš esu super duper aukšto lygio šokėja dainininkė, tai mano trys diplomai man neleidžia lėkščių plauti. Aš suprantu, kad meninis išsilavinimas neleidžia bil kokių talaluškų bile kur bile kaip bliauti. Arba jei aš gyvenu iš šokių ir dainų, tai, sudarydama autorines sutartis esu nustačiusi sau atlyginimo ribą, žemiau kurios neparduosiu savo paslaugų, nes tai reikštų savęs, kaip specialisto nuvertinimą rinkoje. Bet tai nereiškia, kad jei mano, kaip daininkės šokėjos paslaugų niekas neperka, kad aš privalau išdidžiai ir oriai dvėsti badu ir neiti dirbti į kitą sferą už mažesnį atlyginimą. Kita vertus, jei aš dirbu Maksimos kasininke už minimumą, o tu dirbi toje pačioje Maksimoje vadybininke už dvigubai didesnį atlyginimą, tai dar nereiškia, kad automatiškai mano orumas privalo būti dvigubai mažesnis nei tavo.
as irgi nesuvokiu sitokiu durnu principu. Mirsiu, bet neprasysiu. Nu ir dvesk, labai cia. As asmeniskai netikiu daugumos cia pripilstytu is tuscio i kiaura. Orumas, dar kokia nesamone. Gyvena zmogus ir gyvena. Saves ieskojimai... Paauglystes ir menininku problemos. Dauguma "paprastu" zmoniu apie tai nemasto. Sukuria seima, vaikai sveiki, valgyt yra. Jau vsio, jau ne orus? 
