Bet tik mamos, kurios išgyveno netektį, gali pajausti tą ypatingą gimimo džiaugsmą. Įsivaizduoju, kad jis tikrai kitoks. Viską atiduočiau, kad tik būčiau galėjusi pagimdyti gyvą vaikelį, viską. Geriau jau man gyvai būtų kas rankas, kojas nupjovęs, akis išdūręs, bet vaikelis būtų šalia. O dabar nieko, tušti namai, spengianti tyla, tyla, kurioje sugebu girdėti vaiko verksmą, tyla, kurioje gyvena mano angelas. Paliesti negaliu, apkabinti negaliu, bet visada jaučiu šalia.
Taip nesinori nieko matyti, nieko nesusitikti. Parduotuvėse net nepajuntu, kaip klausausi vaiko versmo, kaip klausausi vaikiško balselio šaukiančio mama ir suprantu, kad man nebebus lemta to išgirsti. Pamenu, po gimdymo grįžau namo, vasara, varnos skraido, o aš girdėjau ne kvarksėjimą, o žodį mama mama, gulėdavau dienų dienas lovoje ir žiūrėdavau į debesis per langą ir kiekviename iš jų matydavau kūdikėlį. Skaudėjo labai ir tebeskauda, gal todėl, kad save taip nubaudžiau ir visai nebandau eiti į priekį. Nenoriu aš gyventi jei ir mano vaikelis negalėjo gyventi, nesugebėjau jos išsaugoti, nepajutau, kad kažkas blogai, nenuėjau dar pas dešimt gydytojų, bet tik skraidžiau ant sparnų ir visais pasitikėjau.
Ingridute =) , laikas skausmą atbukina, stenkis neužsidaryti viena, žinau, kad skauda ir skaudės amžinai, žinau, kad ilgu, kai rankos tuščios, o aplink tiek laimingų mamų, vis klausinėji už ką man, kodėl taip. Laikas iš tiesų visagalis, bet pradžioje reikės su tuo skausmu tiesiog išmokti gyventi. Išsiverk ir išsiraudok, nelaikyk viduj, man nuo to būdavo daug lengviau.
VJ, o kaip tu atidažai juodus plaukus atgal vasarą?
Beje, o kur Amade dingusi, man ji kažkaip labai įstrigusi su savo postais.
EgleC, Tina
, nuostabūs jūsų stebuklėliai, tikiuosi vieną dieną nežinau kokiu būdu ir kaip aš irgi kokį šalia turėsiu. Bučiuosiu ir dieną naktį nešiosiu. Gal ir aš vieną dieną tapsiu mamaTiek minčių buvo, tiek norėjau kažką pasakyti, bet viskas kažkaip išgaravo, nebesurenku minčių.
Monikam, Tanler, Aniri, lina31m, bice ir kitos (dabar galvoju ar daugiau yra) gražaus laukimo, tegu pavasarinė saulutė ištirpdo visas baimes ir širdį užlieja begaline šiluma. Nedaug jau liko laiko visoms, te jis kuo greičiau prabėga, kad galėtumėte kuo greičiau priglausti savo mažylius
Visą laiką buvau daugiau pasyvi skaitytoja, bet šis skyrelis davė daug. Ačiū Jums visoms
Gal ir banalu dabar rašyti, bet pavasaris jau nebe už kalnų, kelios savaitėlės ir jau tikrai baigsis šalčiai. Linkiu, kad pavasarinis vėjelis išpūstų bent dalį skausmo...
Dienos eis ilgyn, gyvenimas pirmyn, atgal nebesugrįšim, kad ir kaip norėtųsi, teliks tik kapanotis priekin.
