Angeliuku mamos

Nu saunuole o man tai beda. as labai noreciau dirbt kur nors kokia restorano direktore kad galetu seima ateit pavalgyt ir namie neprasytu arba namo parnest gatavus patiekalus.. As geriau sutvarkysiu 10 kart namus, nei valgyt padarysiu.. Bet darau, niekur nedingsi..

o cia mano katyte vardu Murziuke kaitynasi pries saulute



Papildyta:



man vyras sako kad reikia mums koki restorana atsidaryt nes as pastoviai gaminu , ir eksperimentuoju su maistu aciu dievui kad dar nei karto nesugadinau maisto ir namus megstu tvarkyti, ne esu pedante bet namus tvarkau kiekviena diena
Papildyta:
ir kaciukas mano Murziuke . Drauge padovanojo maza dar buvo , sake kad patynas na ir daviau varda Murzius, ilgai ji buvo pas mane patynas Murzius kol nenuvaziavom i kaima pas mociute, tada mociute paeme mano katyte ir sako man koks tau cia Murzius cia patele na tada nuo tos minutes tapo Murze ir mano katytei jau 5metukai

Na va o as pedante. Drauges, kai i svecius ateinu - uzdaro visas spintas ir stalcius, kad nematyciau burdako Pas mane rubai pagal spalvas kaip skalbykloj sustabnuoti. Visi kvepalu ir kosmetikos buteliukai vienu kampu sustatyti, tik iejus galiu iskart pasakyt, jei kuris buna pajudintas is vietos. Galiu uzsimerkus pasakyt kur namie koks daiktas tiksliai padetas iki spilkutes, ir net jei stalciuj, tai zinau kuriam kampe Jei pavogtu- neduok dieve- isvardinciau viska iki siulo ritinelio. O va maistas tai feee. Isvis istekejus nemokejau gaminti. Vyras sake pusiau zalius patiekalus paduodavau bet ot rupuziukas, tik po keliu metu pasake.. valge jopsikmat viska zalia ir tylejo.. ot meile ka Visa laika iki vedybu sportuodavau, tai pas mane meniu budavo tik tunas, varske, mesa ir papildai. Kotletai - tai cia budavo kazkas is kitos planetos, tokiu net skonio nezinojau. O dabar porceliuoju sau i skrandi ir vargo nera

geras na ir pas mane taip pat spintoj viskas pagal spalvas sudeliota ir kvepalai sustatyti kaip sahmatai , kosmetika ir, as ir pastebiu kas pakliudyta kas ne vietoj ir t.t. tai turbut ir as pedante tik to gal nesakau garsiai as is vis pvz kai prasiurbiu kambary tai dar turiu ir kilima su skuduru slapiu isvalyt , tetis taip pat tvarkydavo namus kaip ir as dabar, o mano tetis o dieve koks pedantas pedantu pedantas jis kaip pvz nepripazysta dzinsu jis nekuomet neuzsides dzinsu ar kedu ar ,maikutes, visada su marskiniais kur ir be eitu jis, i parduotuve eina pasipuoses lyg i baliuka eina tai turbut is tecio tai pasiemiau svara ir tvarka namie tik geliu nemegstu ir jos manes nemegsta, na vazoniniai, kiek kartu sodinau balkone nei velnio neprigyjo namie tik viena vazona turiu geliu kur vyrui padovanojo bendra darbiai

Pedantiskumas - liga. Tai mes ligoniai. Geliu ir as nemegstu isvis kuo maziau namie daiktu - tuo geriau. As minimaliste. Labai megstu viska mest lauk. Nieko nekaupiu. O mane nuo mazens moke- viska visada dek i vieta, ir niekada nereikes tvarkytis, liks tik dulkes. Taip ir ismokau.

aga as ir gy viska metu lauk nieko nekaupiu , tik dulkes renka ir vietos uzima namie

grazi labai. Maniske ir melynake.

Aš irgi katytę kažkada turėjau. Musiškė buvo skirtingom akim ir kurčia.

Angelas sargas
Kiekvieną vakarą Anabelei mama prieš miegą pasakodavo apsakymą apie angelą sargą vardu Nojus ir mergaitę Laurą. Anabelė pasaką jau mokėjo atmintinai, bet vis tiek kiekvieną vakarą norėdavo ją išgirsti...

"Laurai buvo trylika metų. Ir ją kamavo nepagydoma liga. Leukemija ji sirgo nuo gimimo, bet kiekvienais metais jos sveikata vis blogėjo. Lauros veide visada buvo matyti nuoširdi šypsena, akys visada gražiai spindėdavo, ant galvos ji ryšėdavo skarelę, kuri paslėpdavo Lauros trūkumus. Nuo chemoterapijos jai buvo nuslinkę plaukai, po akimis juodavo ratilai, oda buvo visa pabalusi, o svoris - mažesnis negu turėtų būti trylikos metų mergaitei.
Laura visada buvo kitokia negu kitos mergaitės ir visai ne dėl savo ligos. Ji galėdavo matyti tuos, kurių negalėdavo matyti kiti žmonės - angelus. Tik jai ši dovana niekada nepatiko. Jai angelai, kuriuos ji matydavo prie kiekvieno žmogaus pašonės, asocijuodavosi su mirtimi ir pomirtiniu pasauliu. Laura turėjo ir savąjį angelą sargą vardu Nojus. Nojus visada sėdėdavo Lauros palatoje ant palangės ir stebėdavo ją. Kai mergaitei būdavo šalta, jis ją apkamšydavo su antklode, kai ji norėdavo atsigerti - paduodavo stiklinę vandens. Nojaus akyse visada atsispindėdavo toks geraširdiškumas, kokio nebuvo įmanoma žodžiais apsakyti. Žmonės Laurą laikydavo keista, mat jie galvodavo, kad ji visada kalbasi su savimi, nors ji visada kalbėdavo su angelu. Tik ji niekada nekalbėdavo su juo gražiai. Visada ji jam sakydavo blogus žodžius, elgdavosi su juo kaip su tarnu. Nojui tai nepatikdavo, bet jis jos žodžių negirdėdavo, be to, jis gi nieko negalėjo padaryti - Dievas jam liepė sergėti Laurą iki pat pabaigos.
Vieną apsiniaukusią dieną gydytojas įžengė į Lauros palatą ir pranešė, kad Laurai gyventi liko trys dienos. Taip pat jis pridūrė, kad galima išsikovoti daugiau laiko, tačiau bus labai skausminga. Mergaitei skausmas nepatiko, todėl ji norėjo pasirinkti lengvesnį kelią - tris dienas ir mirtį. Nojui visa tai išgirdus suskaudo širdį, bet jį džiugino tai, kad jis gali padėti Laurai - tokia jo pareiga.
Dievas išleisdamas Nojų į žemę pas Laurą, suteikė jam galią atiduoti savo gyvybę tam, kam jos labiausiai reikia. Dabar angelas ir pasiryžo išnaudoti šią galimybę pratęsti Lauros laiką. Ilgo gyvenimo jis niekada negalėjo jai pasiūlyti, bet dvejus metus pažadėjo. Laura sutiko su Nojaus pasiūlymu, taip pat ji pridūrė "Taip bus daug geriau, man nebereikės tavęs matyti, nebereikės su tavimi kalbėtis, o žmonės manęs nebelaikys pamišusia." Nojus atidavė savo dovaną Laurai ir virto dulkėmis.
Nuo tada Lauros sveikata žymiai pagerėjo, niekas negalėjo tuo patikėti ir nesuprato kodėl taip nutiko, tai žinojo tik ji pati.
Mergaitė turėjo svajonę - nukeliauti į Prancūziją, Kiniją bei Ameriką. Gydytojai Laurą išleido iš ligoninės ir leido jai nukeliauti į vieną iš šių šalių, bet apkeliauti visas - ji yra per silpna. Ji pasirinko Prancūziją, norėjo pamatyti meilės miestą Paryžių. Mergaitė turėjo būti laiminga, nes išsipildė jos svajonė, bet ji tokia nebuvo. Ji jautėsi vieniša, ji norėjo, kad kas nors vakarais prieš miegą ją apkamšytų, pabučiuotų į kaktą, paduotų puodelį karštos kakavos... Lauros širdyje žiojėjo skylė. Jai trūko Nojaus.
Praėjo metai. Laura per tuos metus atrado jėgų ne tik nukeliauti į Prancūziją, bet ji apkeliavo ir Kiniją. Su kiekviena diena jai darėsi vis liūdniau. Ji turėjo dar metus, kuriuos jai padovanojo Nojus, tačiau ji žinojo, kad be Nojaus - tų metų ji neištvers.
Todėl lygiai po metų, tą dieną kai Nojus padovanojo Laurai savo gyvybę, mergaitė nušoko nuo tilto tiesiai į upę ir nusiskandino. Ji iškeliavo pas Nojų į dangų." - mama baigė apsakymą.

Mama išjungė Anabelės kambaryje šviesą ir tyliai uždarė duris. Mergaitė jau miegojo. Ji sapnavo sapną, kad eina paplūdimiu, skaisčiai šviečia saulė, bangos skalauja krantą bandydamos sugauti Anabelės žingsnius. Ji pamatė, kad kažkas baltas iš toli bėga jos link. Mergaitė paspartino žingsnius ir beveik kaktomuša susidūrė su angelu Nojumi iš pasakos. Ji jam nusišypsojo ir paklausė "Kodėl tu paaukojai savo gyvybę Laurai?" Nojus atsakė "Todėl, kad ją mylėjau" ir nubėgo tolyn. Anabelė mąstydama apie Nojaus pasakytus žodžius, toliau ėjo paplūdimiu ir pamatė atbėgančią Laurą. Ji ją sustabdė ir paklausė "Kodėl tu iškeliavai į aukštybes paskui Nojų, kai dar galėjai gyventi?", Laura atsakė "Todėl, kad jį mylėjau. Ir tai supratau tik tada kai jo netekau". Laura nubėgo paskui Nojų, pasivyjo, apkabino ir pabučiavo jį.
Išgirdusi šiuos žodžius Anabelė suprato, kad visada įvertini tai ką turėjai tik tada, kai to netenki.. ♥

Labai grazu ir tikra tiesa

Kaip grazu,iki asaru

grazi katyte , is vis nuotraukos baisiai grazios
Papildyta:
xiuke - labai grazu ir tikrai tikra tiesa